TARPTAUTINIS TEATRO FESTIVALIS „TheATRIUM“ 2023
Daugiau informacijos: www.theatrium.lt
Bilietus platina: www.bilietai.lt
Gegužės 24 d. 18.00 val.
MMLAB („MENO IR MOKSLO LABORATORIJA“)
ŠOKIS SKALBIMO MAŠINAI IR MAMAI
MAŽOJI SALĖ
TRUKMĖ 0.40 (BE PERTRAUKOS)
PREMJERA 2020
DRAMATURGĖS: KRISTINA STEIBLYTĖ, SIGITA IVAŠKAITĖ
CHOREOGRAFĖ GRETA GRINEVIČIŪTĖ
KOMPOZITORĖ AGNĖ MATULEVIČIŪTĖ
OPERATORIUS VYTAUTAS PLUKAS
VAIZDO MENININKAS NIDAS KANIUŠAS
PRODIUSERĖ RUSNĖ KREGŽDAITĖ
VAIDINA:
GRETA GRINEVIČIŪTĖ, ANDRIUS KATINAS
„Šoku skalbimo mašinai ir tau, nes neatsimenu jokių mūsų pokalbių. Net nebežinau, ar jų iš viso buvo. Žmonės sako, kad mylėjai mane. O aš neprisimenu nei tavo buvimo kartu, nei tavo balso, nei prisilietimų. Turiu tik senų nuotraukų. Žiūriu į jas, matau tavo liūdną veidą ir vis kartojuosi tą vienintelį prisiminimą apie tave. Ir pradedu bijoti, kad to, ką prisimenu, iš tikrųjų niekada ir nebuvo. Todėl šoku. Šoku tau. Nes mes nebepasikalbėsime, bet gal dar galime kartu pašokti.“
Atrodo, toks nuvalkiotas klausimas „Koks tavo pirmasis atsiminimas apie mamą?“ kai kuriems yra tiesiog nepažįstamas. Pasaulyje, kuriame motinos yra arba deivės, arba pragaro siųsti monstrai, neturėti jokio mamos paveikslo – sunkiai įsivaizduojama. Kaip jį susidėlioti? Ar jo reikia? Kaip gyventi be mamos portreto?
2018 m. spektakliu „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ kūrybinį triptiką pradėjusi choreografė ir šokėja Greta Grinevičiūtė pristato antrąjį šeimos ryšius nagrinėjantį darbą. G. Grinevičiūtė bendradarbiauja su šiuolaikinio šokio kūrėju, atlikėju ir dėstytoju Andriumi Katinu, kuris spektaklyje pasirodys Helsinkyje įrašytose vaizdo projekcijose ar telefono skambutyje gyvenančiu balsiniu pavidalu. Judviejų nuotolinis darbas karantino metu ne tik išlaikė gyvą spektaklio idėją, bet ir suteikė jai naują formą, atkartojančią ir pačios šokėjos santykį su tėvu.
Spektaklio metu Greta žiūrovus kvies kartu keliauti per jos būtus ir nebūtus prisiminimus bei apsilankyti instaliacijoje – svajonėje, kurios nebeįmanoma susapnuoti.
APIE KŪRĖJĄ
Greta Grinevičiūtė yra šiuolaikinio šokio menininkė, kuri ypatingai domisi performatyvia kūno raiška ekrane ir scenoje. Nuo 2016 m. ji yra Šiuolaikinio šokio asociacijos narė, o nuo 2021 m. – meno doktorantūros kandidatė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Greta jau yra sukūrusi kelis šokio filmus („Deivido Fikcija“; „Adaptacija“; „Jeigu manęs išvis nėra“). Šokio menininkė aktyviai veikia ne tik kaip kūrėja, bet ir kaip atlikėja kitų menininkų kūryboje: šokio teatras „Aira“, Vyčio Jankausko šokio teatras, Artūras Bumšteinas, Paulius Markevičius, Aleksandras Špilevoj, Mauricia B. Nueves ir kt.
Kartu su Agniete Lisičkinaite įkūrė nepriklausomą šokio organizaciją „Be kompanijos“ (2019).
Gretos, kaip kūrėjos, domės laukas yra labai platus – nuo socialinių iki asmeninių temų (Vilniaus miesto teatre „Mokslo ir meno laboratorija“ yra sukūrusi „Šokio objektui ir šeimos nariui“ trilogiją). Menininkei įdomu vystyti ryšius tarp sceninio šiuolaikinio šokio, choreografijos, kuriamos ekranams, ir gyvai atliekamo teksto.
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/sokis-skalbimo-masinai-ir-mamai-mmlab-theatrium-2023-387620/
Gegužės 24 d. 19.30 val.
KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRAS
FRAGMENTAS
DIDŽIOJI SALĖ
TRUKMĖ 1.40 (BE PERTRAUKOS)
PREMJERA 2023
PAREMTA A. ČECHOVO „TRIJŲ SESERŲ“ TREČIOJO VEIKSMO MOTYVAIS
IDĖJA, KOMPOZICIJA, PASTATYMAS DMITRY KRYMOV
SCENOGRAFĖ IRINA KOMISSAROVA
ŠVIESŲ DAILININKAS EUGENIJUS SABALIAUSKAS
GARSO REŽISIERIUS EDVINAS VASILJEVAS
VAIZDO PROJEKCIJŲ MENINIS PASTATYMAS ARTŪRAS LEPIOCHINAS
VERTĖJAS GINTARAS GRAJAUSKAS
SCENOGRAFĖS ASISTENTĖ ANNA TITOVA-TUBASH
REŽISIERIAUS ASISTENTAI: ALIUS VEVERSKIS, MARIUS PAŽERECKAS IR ARTŪRAS LEPIOCHINAS
PRODIUSERĖ INNA KRYMOVA
VAIDINA:
SAMANTA PINAITYTĖ, DARIUS MEŠKAUSKAS, REGINA ŠALTENYTĖ, TOMA GAILIUTĖ, SIGUTĖ GAUDUŠYTĖ, DIGNA KULIONYTĖ, JONAS BARANAUSKAS, MIKALOJUS URBONAS, JONAS VIRŠILAS, ARTŪRAS LEPIOCHINAS, KAROLIS MAISKIS
SCENOJE DIRBA:
ANTANAS RAZGAUSKIS, ZIGMAS TARLOVAS, DARIUS MATEVIČIUS, LINAS BAGDONAS, ROKAS TOMAŠEVIČIUS, DOVYDAS TERTELIS, PAULIUS ALEKNAVIČIUS, RYTIS VEVERSKIS, SIMONAS ALFREDAS GYLYS, MARIUS PAŽERECKAS
„Mūsų spektaklis vadinasi „Fragmentas“. Tai fragmentas iš A. Čechovo pjesės „Trys seserys“, trečiojo veiksmo pradžia – naktinis gaisras. Centre, tarsi po padidinamuoju stiklu, Olga, vyriausia iš trijų seserų. Šiame dramatiškame kūrinyje – nervas, baimė, nuojauta ir kova. Kova beviltiška ir galbūt nelabai sėkminga, kaip ir visi A. Čechovo herojų, taip pat ir Olgos, bandymai nugalėti likimą, kuris neleidžia jiems išsaugoti vyšnių sodo, tapti rašytoju ar išvykti į Maskvą. Jie pasmerkti žlugti. Lieka tik potraukis vienas kitam, kančia ir vienatvė. A. Čechovui apskritai rūpi ne rezultatas, o pats bandymas, ir būtent tuo jo personažai mums artimi ir brangūs.
O dėl galinčio kilti klausimo, kodėl nestačiau nuostabios pjesės „Trys seserys“, turiu tokį pastebėjimą – kartą atkreipiau dėmesį, jog stovint priešais kokį nors garsų paveikslą man įdomu įsižiūrėti į jo dalis, gal net labiau nei į visą paveikslą, įsižiūrėti į pačias mažiausias jo daleles, kad ten, tarsi vandens lašelyje, aptikčiau dailininko portretą ir individualumą. Tai savotiškas žaidimas. Teatrinis žaidimas. O kadangi, mano manymu, A. Čechovas nėra vangus ir apatiškas, o labai energingas, ryškus ir net nuožmus, ugnies scena kuo puikiausiai tinka mano žaidimui. Tereikia atsipalaiduoti ir žiūrėti. Ir galbūt jūs užjausite ir pamilsite šiuos labai atpažįstamus žmones, negalinčius deramai apsaugoti savęs, savo meilės ir savo namų.“
Dmitry Krymov
APIE KŪRĖJĄ
Dmitrijus Krymovas gimė 1954 m. Maskvoje. Tėvas Anatolijus Efrosas buvo žymus rusų režisierius, mama Natalija Krymova – žinoma teatro kritikė ir istorikė. Dmitrijus gavo motinos pavardę, nes savo laiku jo tėvas nukentėjo dėl žydiškos pavardės. 1976 m. baigė Maskvos meno teatro (MCHAT) studijos Scenografijos skyrių ir pradėjo dirbti scenografu „Malaja Bronnaja“ teatre. Bendradarbiaudamas su tėvu Dmitrijus sukūrė scenografiją Williamo Shakespeare’o „Otelui“, „Mėnesiui kaime“ pagal I. Turgenevą, A. Arbuzovo „Atsiminimams“ ir daugeliui kitų spektaklių. 1985 m. jis perėjo į Tagankos teatrą, toliau kūrė scenografiją spektakliams. Dešimtajame dešimtmetyje mirus tėvams, D. Krymovas paliko teatrą ir atsidėjo tapybai. Jo paveikslai buvo eksponuojami daugelyje šalių, pateko į privačias ir muziejų kolekcijas.
2004 m. D. Krymovas Maskvos dramos meno mokykloje su grupe studentų įkūrė savo eksperimentinę laboratoriją. Kartu jie išleido „Donkey Hot“ (2005), „Demonas, vaizdas iš viršaus“ (2006), „Žirafos mirtis“ (2009) ir keletą kitų spektaklių, kurie sulaukė plataus atgarsio ir buvo įvardinti kaip šviežias teatro meno gūsis. Šie spektakliai – išskirtinė vizionieriška ir tarpdisciplininė poezijos, muzikos, dailės ir performanso sintezė. 2007 m. D. Krymovo laboratorija buvo apdovanota „Auksine triga“ už geriausią nacionalinį pasirodymą Prahos kvadrienalėje.
2016 m. D. Krymovas buvo pakviestas vesti meistriškumo kursus Jeilio universitete (JAV). Kartu su Dramos fakulteto studentais jis pastatė spektaklį „Trijų seserų kvadratinė šaknis“ pagal A. Čechovą.
2014 m. režisierius pasirašė kolektyvinį Rusijos kultūros darbuotojų laišką, kuriame smerkiama Rusijos įvykdyta Krymo aneksija. 2018 m. jis buvo priverstas palikti Maskvos dramos meno mokyklą dėl valdžios spaudimo. 2022 m. žiemą D. Krymovas išvyko į Filadelfiją statyti savąją „Vyšnių sodo“ versiją, premjera įvyko balandį „Wilma“ teatre. Vasario 24 d. jis pasmerkė 2022 m. Rusijos invaziją į Ukrainą ir paskelbė, kad atsisako grįžti į Rusiją. Tų pačių metų rugsėjį Maskvos kultūros departamento įsakymu visi D. Krymovo spektakliai teatruose buvo atšaukti.
D. Krymovas gyvena Niujorke. 2022 m. spalį Niujorke atidarė naują teatro studiją „Krymov Lab NYC“.
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/fragmentas-klaipedos-dramos-teatras-theatrium-2023-387632/
Gegužės 25 d. 18.00 val.
ALYTAUS MIESTO TEATRAS
CIVILIO DIENORAŠTIS
MAŽOJI SALĖ
TRUKMĖ 1.20 (BE PERTRAUKOS)
PREMJERA 2022
AUTORIUS PAVLO ARIE
VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ ANDRIUS MERKEVIČIUS
REŽISIERIUS IR SCENINIAI SPRENDIMAI STAS ZHYRKOV
KOMPOZITORIUS BOHDAN LYSENKO
GARSO REŽISIERIUS JUSTINAS RAUDONIS
ŠVIESŲ DAILININKĖ NATALI MELNYCHUK
VAIZDO PROJEKCIJŲ AUTORIUS ALIUS MIKELIONIS
REŽISIERIAUS ASISTENTĖ ALMA PURVINYTĖ
VAIDINA – VAIDAS PRASPALIAUSKAS
Ukrainiečių dramaturgas Pavlo Arie pjesę „Civilio dienoraštis“ parašė per pirmąsias keturiolika Rusijos karo prieš Ukrainą dienų. Šie jautrūs autoriaus išgyventi tekstai mums ir mūsų palikuonims suteikia galimybę sužinoti tiesą apie tai, kas įvyko. Tai nėra tik literatūra. Tai yra gyva, skausminga, vis dar tebepūliuojanti šiandiena.
Visa Europa, visas pasaulis yra nežinioje. Žmonės nežino ir nesupranta, kaip gyventi, kai jų šalyje vyksta karas. Baimė ir nežinojimas, kaip išspręsti problemą, sukuria chaosą. Suniokoti miestai, prarasti namai, nepriteklius, ekonominė suirutė. Bet svarbiausia visame kame buvo, yra ir bus žmogus. Jo vidinės kovos – nerimo, įtampos ir vilties – kelias…
Pajuskite tuos įvykius, kartu su aktoriumi ir žiūrovais išgyvendami šias 14 dienų.
14 dienų, kai visas tau pažįstamas, mylimas, laisvas pasaulis tampa kitokiu.
14 dienų nuo visiško žinios apie karą neigimo iki susitaikymo su situacija.
14 dienų, kurių kiekviena yra naujas gyvenimas.
14 dienų netekties ir skausmo.
14 dienų, kai gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo iki šiol.
Ar taip bus?
APIE SPEKTAKLIO REŽISIERIŲ
Stasas Žyrkovas 2008 m. baigė Kyjivo nacionalinio kultūros ir meno universiteto vaidybos ir režisūros kursą, vadovaujamą Petro Ilčenkos ir Katerynos Pivovarovos. Tais pačiais metais kartu su Ksenija Romašenko įkūrė nepriklausomą teatrą „Atviras požiūris“. 2011 m. S. Žyrkovas tapo „Kyjivo pektoralės“ premijos laureatu nominacijoje „Už geriausią režisieriaus debiutą“ (spektaklis pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę „Natašos svajonė“).
2016 m. buvo pakviestas į Magdeburgo teatrą dalyvauti Vokietijos ir Ukrainos festivalyje „Laukiniai Rytai. Renginys – Ukraina“. Ten pastatė spektaklį pagal Pavlo Arie pjesę „Laikų pradžioje ir pabaigoje“. 2017 m. kartu su P. Arie ir Magdeburgo teatru įgyvendino projektą „Kodėl Mychailo Gurmanas neišgyveno“ – šiuolaikinę Ivano Franko pjesės „Pavogta laimė“ versiją.
2014–2017 m. S. Žyrkovas dėstė režisūrą Kyjivo nacionaliniame kultūros ir meno universitete. 2017 m. jam suteiktas „Nusipelniusio Ukrainos menininko“ garbės vardas. 2014–2019 m. buvo Kyjivo „Auksinių vartų“ teatro meno vadovas.
2019–2022 m. – Kyjivo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnipro krante meno vadovas.
S. Žyrkovas – daugkartinis teatro apdovanojimų ir tarptautinių festivalių laureatas. Spektakliai „Stalkeriai“ ir „Šlovė herojams“ 2016 m. ir 2017 m. buvo apdovanoti „Kyiv Pectoral“ apdovanojimais nominacijose „Geriausias spektaklis kamerinėje salėje“ ir „Geriausia režisūra“.
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/teatras/civilio-dienorastis-alytaus-miesto-teatras-theatrium-2023-387596/
Gegužės 25 d. 20.00 val.
VALSTYBINIS VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS
SCILĖ NORI BŪTI ŽMOGUMI
DIDŽIOJI SALĖ
TRUKMĖ 1.50 (BE PERTRAUKOS)
PREMJERA 2022
TEATRO IR KINO SINTEZĖ. VIENOS DALIES ABSURDO KOMEDIJA
AUTORĖ PAULINA PUKYTĖ
REŽISIERĖ GABRIELĖ TUMINAITĖ
SCENOGRAFAS AISTIS KAVALIAUSKAS
KOSTIUMŲ DAILININKAI: DEIVIDAS KATKUS, SIDAS MARTINAVIČIUS
ŠVIESŲ DAILININKAS MYKOLAS OLŠAUSKAS
MUZIKA: FAUSTAS LATĖNAS, MANTAS MOCKUS
JUDESIO KONSULTANTAS RAIDAS PETRAUSKAS
REŽISIERIAUS ASISTENTĖ JŪRATĖ MIKALIŪNIENĖ
VAIDINA:
EGLĖ MIKULIONYTĖ, ELŽBIETA LATĖNAITĖ, ARVYDAS DAPŠYS, VAIDOTAS MARTINAITIS, AGNĖ ŠATAITĖ, RASA JAKUČIONYTĖ, TOMAS KLIUKAS, EDMUNDAS MIKULSKIS
„Scilė nori būti žmogumi“ – tai hibridinės formos teatro projektas pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“, kurioje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip vienas kito „smegenų plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba čia kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) padėtis patriarchaliniame seksistiškame pasaulyje. Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę sau neįprastame kontekste.
Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia norint juo tapti? Kuo rizikuoji? Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?
Režisierė Gabrielė Tuminaitė, dar karantino metu į pagalbą pasikvietusi vaizdo menininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, su šia pjese ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus bei skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis. Pasak G. Tuminaitės, konceptualūs P. Pukytės tekstai itin tinka būtent tokiai hibridinei teatro formai.
„Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, yra netradicinė, itin specifinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, – sako G. Tuminaitė. Čia labai svarbi žmonių aplinka (jų reakcija, komentarai), mat visas pjesės tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasinasi ją paskandinti, vulgarizuoti. Tad čia keliamas klausimas: ar lengva ir ar apskritai įmanoma tokioje aplinkoje ne tik kurti, bet ir išlikti, būti žmogumi? Ar to tikėjosi Scilė, iš uolos-pabaisos tapdama žmogumi-poete?
Savo režisūriniame darbe G. Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš 7–8-ajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio „performing for camera“ žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių bei „film noir“ estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Taip išryškinama ir laiko – visa ko keitimosi bei pasikartojimo – tema, taip pat ir perspektyvos, žiūros taško svarbos klausimas. Tie patys personažai, pasirodantys scenoje gyvai, sąveikauja su savimi pačiais filme (su savo praeitimi ar su savęs įsivaizdavimu?). Bet scenoje jie jau kitokie, labai pasikeitę. O gal tik mano, kad pasikeitę, o iš tiesų išlikę tokie patys? Vaizdas tampa apokaliptiškas, pranašiškas, o gal įspėjantis. O gal mums tik taip atrodo? Kur yra realybė – čia ar ten?
APIE SPEKTAKLIO REŽISIERĘ
Spektaklio režisierė – Valstybinio Vilniaus mažojo teatro meno vadovo pavaduotoja Gabrielė Tuminaitė, turinti neabejotiną režisūrinį talentą, savitą žvilgsnį ir nuolat ieškanti naujų, neįprastų teatrinės raiškos formų, kurianti originalius ir žiūrovų mėgstamus spektaklius tiek pagal lietuvių literatūros klasikos kūrinius (Žemaitės „Marti“, VVMT, 2018; Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, VVMT, 2014), tiek remdamasi klasikine pasauline literatūra bei dramaturgija (Nikolajaus Erdmano „Savižudis“, VVMT, 2014; Alfredo de Musset „Fantazijus“, VVMT, 2017). Taip pat režisierė daug dėmesio skiria šiuolaikinei lietuvių dramaturgijai, bendradarbiauja su garsiais mūsų šalies dramaturgais (Paulina Pukytė „Bedalis ir labdarys“, VVMT, 2015; P. Pukytė „Scilė nori būti žmogumi“, VVMT, 2022). Naujausias režisierės darbas – žiūrovų itin pamėgtas spektaklis „Tinder Dates“ pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę (rež.: Gabrielė Tuminaitė, Stas Žyrkov (Ukraina) ir Kirilas Glušajevas). Savo darbuose režisierė mėgsta eksperimentuoti, derinti kiną ir teatrą arba teatrą ir džiazą (2022 m. spalio 8 d. VVMT premjera „Infinity“ kartu su „NoJo Airlines“ orkestru ir kompozitoriumi, perkusininku, dirigentu Daliumi Naujokaičiu (Niujorkas). Ieškodama naujų formų bei būdų, režisierė praturtina VVMT repertuarą naujomis spalvomis ir leidžia pritraukti įvairesnę auditoriją, galiausiai – praplėsti paties teatro sampratą. G. Tuminaitė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, spektaklius kartu su režisieriumi Rimu Tuminu yra stačiusi Kinijoje, Italijoje, Graikijoje ir kitose šalyse.
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/scile-nori-buti-zmogumi-valstybinis-vilniaus-mazasis-teatras-theatrium-2023-387627/
Gegužės 26 d. 15.00 val.
TEATRAS „ATVIRAS RATAS“
NT DRAMA
KAMERINĖ SALĖ
TRUKMĖ 1.30 (BE PERTRAUKOS)
PREMJERA 2022
AUTORĖ GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ
REŽISIERĖ IEVA STUNDŽYTĖ
SCENOGRAFĖ IR KOSTIUMŲ DAILININKĖ LAURA LUIŠAITYTĖ
ŠVIESŲ DAILININKAS PIJUS VASILIAUSKAS
VAIDINA:
GIEDRIUS KIELA, BENITA VASAUSKAITĖ, JURGIS MARČĖNAS, JUSTINA SMIELIAUSKAITĖ, MATAS PRANSKEVIČIUS, VESTA ŠUMILOVAITĖ
Tragikomiškoje pjesėje „NT drama“ viena talentingiausių ir aktyviausių lietuviškos dramaturgijos kūrėjų Gabrielė Labanauskaitė su lengvu, subtiliu humoru, aštriai ir tiriančiai stebi, vertina ir vaizduoja, kokiu mastu asmeniniai norai ir svajonės (norint įsigyti nuosavą būstą) yra valdomi idealaus gyvenimo stereotipų, kuriais naudojasi nekilnojamojo turto paslaugų teikėjai. Pjesėje „NT drama“ atskleidžiama nekilnojamojo turto infrastruktūros manipuliacija utopijomis ir stereotipais, parodomas kapitalistinių spąstų mechanizmas, kuriuose labiausiai nukenčia silpnesnioji, socialiai ir finansiškai nesaugesnė žmonių dalis. Ši socialinė spektaklio tema dar labiau aktualizavosi pastarųjų metų pandeminiu laikotarpiu, išaugus NT kainų burbului ir žmonių desperatiškumui, bandant apsaugoti savo finansus ir beatodairiškai investuojant į bet kokį nekilnojamąjį turtą, o jauniems žmonėms susiduriant su kapitalistiniu absurdiškumu, bandant gauti paskolą iš banko ir įsigyti nuosavą būstą. Pjesė „NT drama“ yra pelniusi tarptautinę pjesių autorių premiją 2021 m. Heidelbergo (Vokietija) teatro festivalyje „Heidelberger Stückemarkt“.
APIE SPEKTAKLIO REŽISIERĘ
Aktorė, režisierė ir pedagogė Ieva Stundžytė ne tik režisuoja, bet ir aktyviai kuria vaidmenis kolegų spektakliuose, rašo pjeses, nuo 2010 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Teatro ir kino fakultete. I. Stundžytė studijavo vaidybą LMTA – 2006 m. įgijo bakalauro, 2008 m. – magistro diplomą. Vėliau ji ėmėsi režisūros aspirantūros studijų ir 2010 m. įgijo meno licenciatės kvalifikacinį laipsnį. Kartu su studijų draugais ir kurso vadovu aktoriumi bei režisieriumi Aidu Giniočiu 2006 m. įkūrė teatrą „Atviras ratas“, o nuo 2017 m. ėmėsi jam vadovauti.
I. Stundžytė yra sukūrusi septyniolika vaidmenų „Atviro rato“ ir „Keistuolių teatro“ spektakliuose, kaip aktorė yra pelniusi du „Auksinius scenos kryžius“ (2006 m. ir 2007 m.). Kaip režisierė spektaklius kuria „Atviro rato“ ir „Keistuolių teatre“, taip pat yra režisavusi spektaklį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Jos režisūrinėje biografijoje daugiau kaip dvidešimt spektaklių. Greta pasaulio dramaturgijos klasikos ir šiuolaikinių pjesių interpretacijų jos repertuare svarbią vietą užima jos pačios pjesių pastatymai. I. Stundžytė yra parašiusi šešias pjeses ir parengusi tris inscenizacijas.
I. Stundžytė – viena talentingiausių ir įdomiausių viduriniosios kartos teatro kūrėjų, turinti ilgametę aktorinę, režisūrinę, pedagoginę bei eksperimentinio laboratorinio kūrybinio darbo patirtį.
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/nt-drama-teatras-atviras-ratas-theatrium-2023-387887/
Gegužės 26 d. 17.30 val.
VŠĮ „DARBININKAI“
LAISVĖ
MAŽOJI SALĖ
TRUKMĖ 1.30 (BE PERTRAUKOS)
PREMJERA 2021
AUTORIUS MARTIN BELLEMARE
IŠ PRANCŪZŲ KALBOS VERTĖ AKVILĖ MELKŪNAITĖ
REŽISIERIUS DAINIUS GAVENONIS
SCENOGRAFAS DAINIUS LIŠKEVIČIUS
KOSTIUMŲ DAILININKĖ GERŪTA NAVICKAITĖ
ŠVIESŲ DAILININKAS EUGENIJUS SABALIAUSKAS
KOMPOZITORIUS DOMINYKAS DIGIMAS
VAIDINA:
RASA SAMUOLYTĖ, LAURYNAS JURGELIS, DAINIUS GAVENONIS, ALEKSAS KAZANAVIČIUS, ŽYGIMANTĖ ELENA JAKŠTAITĖ / GRETA PETROVSKYTĖ, VAIDAS VILIUS / NERIJUS MILERIUS
Spektaklio veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vieni kitų pasirinkimus, nevaržantys vieni kitų laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys.
Merei ir Poliui – per keturiasdešimt. Merė nori, kad Polis pakeistų darbą, bet jis to nenori. Jis – pavyzdingas biurokratas, keletą metų dirbantis naujoje valstybinėje įstaigoje ir jaučiantis savo veiklos socialinę reikšmę bei atsakomybę. O dabar ir Maksas, jų 18-metis sūnus, ką tik įsidarbino toje pačioje įstaigoje kaip ir tėvas.
Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, racionalią, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti, kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą.
Laisvė ir mirtis – dvi pagrindinės temos, apie kurias aktorius bei režisierius Dainius Gavenonis kartu su kūrybine komanda kalba spektaklyje „Laisvė“.
Laisvės tema šiuolaikiniame diskurse – dažnai pasikartojantis naratyvas. Laisvas žmogus, turintis galimybę rinktis, toleruojantis kito laisvus pasirinkimus – tarsi šiuolaikinis etalonas. Net jei pasirinkimas – mirtis, kai žmogus sąmoningai nusprendžia nutraukti gyvenimą. Dažnai susiduriame su požiūriu, kad esame savo likimo kalviai. Išnykus religijos ir tikėjimo principams, nebeliko aukštesnės jėgos už žmogų. Jis kontroliuoja aplinkybes, susikuria save, tad ir mirtį gali rinktis pats. Nenuostabu, kad žmogus, iškėlęs save į tokią atsakingą poziciją, lieka vienišas su savo galia rinktis.
Spektaklio kūrėjai ryžtasi kalbėti apie laisvės ribas ir kokią atsakomybę turime prieš save ir kitus laisvės koncepcijoje.
APIE SPEKTAKLIO REŽISIERIŲ
Teatro ir kino aktorius Dainius Gavenonis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vaidina ir kuria Oskaro Koršunovo bei Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose. Taip pat vaidina lietuviškame kine ir yra vienas iš daugiausiai kino vaidmenų kuriančių savo kartos aktorių.
Apdovanojimai:
2002 m. už geriausią sezono dramos aktoriaus vaidmenį O. Koršunovo spektaklyje „Parazitai“ (LR kultūros ministerijos premija);
2003 m. už geriausią sezono dramos aktoriaus vaidmenį O. Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius“ (LR kultūros ministerijos premija);
2009 m. įteikta „Sidabrinė gervė“ už geriausią aktoriaus vaidmenį filmuose „Perpetuum mobile“ ir „Artimos šviesos“;
2009 m. prizas geriausiam tarptautinio Rijekos (Kroatija) festivalio aktoriui už vaidmenį OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklyje „Hamletas“;
2011 m. paskelbtas geriausiu Lietuvos teatro aktoriumi;
2012 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias dramos aktorius už pagrindinį vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“;
2013 m. Nikolajaus Levkojevo vardo premija už aktorinę meistrystę spektaklyje „Dugne“ (VI Gorkio vardo teatrų festivalyje Žemutiniame Naugarde (Rusija));
2015 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija;
Ir daug kitų apdovanojimų už sukurtus vaidmenis teatre ir kine.
Spektaklis „Laisvė“ – jau trečias D. Gavenonio režisuotas spektaklis. Pirmasis – „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“ (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2007 m.), antrasis – vienos pasakos motyvais „Uždaras vakaras“ (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2008 m.). Spektakliai sukurti drauge su scenografe Jūrate Paulėkaite.
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/laisve-vsi-darbininkai-theatrium-2023-387889/
Gegužės 26 d. 19.30 val.
LIETUVOS NACIONALINIS DRAMOS TEATRAS
SIRENŲ TYLA
DIDŽIOJI SALĖ
TRUKMĖ 1.45 (BE PERTRAUKOS)
PREMJERA 2022
DRAMATURGĖS: TEKLĖ KAVTARADZE, LAURA KUTKAITĖ, GERDA ČIURAITĖ, RIMANTĖ VALIUKAITĖ, TOMA VAŠKEVIČIŪTĖ, AISTĖ ZABOTKAITĖ, JŪRATĖ VILŪNAITĖ
REŽISIERĖ IR CHOREOGRAFĖ LAURA KUTKAITĖ
SCENOGRAFĖ IR KOSTIUMŲ DAILININKĖ PAULINA TURAUSKAITĖ
ŠVIESŲ DAILININKAS VILIUS VILUTIS
KOMPOZITORĖ AGNĖ MATULEVIČIŪTĖ
DRAMATURGIŲ ASISTENTĖS: SIMONA JURKUVĖNAITĖ, EGLĖ POŠKEVIČIŪTĖ
CHOREOGRAFIJOS KONSULTANTĖ AGNIETĖ LISIČKINAITĖ
REŽISIERĖS ASISTENTAI: URTĖ SĖJŪNAITĖ, AUGUSTAS GORNATKEVIČIUS
PRODIUSERĖ RUGILĖ PUKŠTYTĖ
VAIDINA:
GERDA ČIURAITĖ, RIMANTĖ VALIUKAITĖ, TOMA VAŠKEVIČIŪTĖ, AISTĖ ZABOTKAITĖ, JŪRATĖ VILŪNAITĖ
Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir juos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai ausis užsikemša vašku ir pririša jį prie stiebo, kad jis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų.
Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių. Nelygybės ir galios disbalansas gimdo baimės ir gynybos strategijas, o ne santykius. Kas verčia mus laikytis šių struktūrų?
Bendradarbiaudama su kolegomis, režisierė Laura Kutkaitė šiuolaikinę istoriją perkelia tiesiai į mito minų lauko vidurį: praėjus ketveriems metams po #MeToo judėjimo viršūnės Lietuvoje, ji piktnaudžiavimo galia meno pasaulyje problemą pristato scenoje. Pozuodamos ant uolos ir laukdamos „didžiojo Odisėjo“, keturios aktorės atidaro savo salos teatrą ir pasakoja tikras istorijas iš savo bei kitų Lietuvos menininkių moterų kūrybinių procesų. Jos nepraleidžia nė vienos tamsios smulkmenos – net tarpusavio konkurencijos – ir kartu vaidina teatrą: su kostiumais ir grimu, su garsu ir šviesa, su karčiu humoru, aistra, pažeidžiamumu ir dėl daugybės priežasčių. Taip jos tragikomiškai smūgiuoja į struktūras būtent ten, kur jos galėtų pasikeisti.
„Aš pasigendu moterų vaidmenų, pasigendu gaivališkos moteriškos jėgos teatre, o labiausiai pasigendu jų balsų, dėl to spektaklis visų pirma yra apie moters balsą, jo kuriamąją ir tuo pačiu griaunančią jėgą“, – sako spektaklio „Sirenų tyla“ režisierė Laura Kutkaitė.
Spektaklis yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis.
APIE SPEKTAKLIO REŽISIERĘ
Režisierė Laura Kutkaitė choreografinį išsilavinimą įgijo Kaune, vėliau studijavo filosofiją Vilniaus universitete, 2021 m. baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Oskaro Koršunovo vadovaujamame kurse. Stažavosi Prancūzijoje, Lenkijoje, Italijoje, Danijoje ir Slovėnijoje. Studijavo pas Grzegorzą Jarzyną, Michałą Borczuchą, Grzegorzą Niziołeką ir Krystianą Lupą. Dar būdama studentė dirbo su tokiais režisieriais kaip Anna Smolar, Tomi Janežičius ir O. Koršunovas. Debiutavo spektakliu „Fedros meilė“ pagal Sarah Kane pjesę (2021, OKT / Vilniaus miesto teatras). 2022 m. birželio viduryje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatė spektaklį „Sirenų tyla“.
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/sirenu-tyla-lietuvos-nacionalinis-dramos-teatras-theatrium-2023-387891/
Gegužės 27 d. 16.30 val.
„OPEROMANIJA“
PUIKUS NAUJAS KŪNAS
DIDŽIOJI SALĖ
TRUKMĖ 1.05 (BE PERTRAUKOS)
PREMJERA 2022
KORPORATYVINĖ DISTOPIJA / PROBIOTINĖ EKOTOPIJA BALSAMS
SCENARIJUS, VEIKSMAS ŽYGIMANTAS KUDIRKA
MUZIKA, VEIKSMAS ARTURAS BUMŠTEINAS
VEIKSMO ASISTENTĖ GIEDRĖ KRIAUČIONYTĖ
CHORMEISTERIS ALGIMANTAS KRIŪNAS
KOSTIUMAI JUOZAS VALENTA
GRAFINIS DIZAINAS MINDAUGAS GAVRILOVAS
VJ VYTAUTAS NARBUTAS
ŠVIESOS JULIUS KURŠIS
GARSAS IGNAS JUZOKAS
PRODIUSERIS „OPEROMANIJA“
PARTNERIS VALSTYBINIS ANSAMBLIS „LIETUVA“
VALSTYBINIO ANSAMBLIO „LIETUVA“ CHORAS: ILONA PLIAVGO, VIKTORIJA ŠEDBARAITĖ, RIMA ŽUKAUSKIENĖ, LAURA STANČIKAITĖ, IRENA KERULIENĖ, GINTARĖ KULIKAUSKYTĖ, DAIVA ČEPULIONIENĖ, ESTERA PAUKŠTYTĖ-PENKAITIENĖ, SAULIUS VASILIAUSKIS, ZENIUS SAKALAUSKAS, OSVALDAS PETRAŠKA, RAMŪNAS JUKNEVIČIUS, DONATAS KAIKARIS, ROKAS JASIKAS
„Puikus naujas kūnas“ – tai netikėtas dviejų ekscentrikų – kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir menininko Žygimanto Kudirkos – bendradarbiavimas.
Tai socialinę kritiką, mokslinę fantastiką ir absurdo žanrą sujungianti korporatyvinė distopija balsams apie amžinai problemišką žmogaus santykį su savo paties kūnu. Įvairiausių industrijų kuriamos iliuzijos kelia nepagrįstus lūkesčius, kaip turėtume atrodyti, o socialiniuose tinkluose savo kūną lyginame su daugybe kitų kūnų. Paradoksalu, bet dažnai trokštame prilygti apskritai neegzistuojantiems, skaitmeniniu būdu retušuotiems atvaizdams.
Nesijaudinkite. Korporatyvinė distopija atskleis naująją technologiją, įgalinančią persikelti į kitą (kito?) kūną. Hipnotiškos daugiabalsės sutartinės – tai tarsi anestetikas besigulant po „grožio peiliu“, nukelsiantis į gilios narkozės iššaukiamą sapną. Regėsite galbūt ir pranašišką viziją, kurioje ateities žmonija galiausiai randa būdų išsliuogti iš vis netenkinančių savų biologinių kūnų ir įsitaisyti „puikius naujus“.
Atrodo, kad tai yra pažadėtas rojus, kur sielos sklendžia laisvai ir įgyja visas norimas formas. Tapote sportiniu motociklu ir jaučiatės kur kas sportiškesnis? Persikūnijote į oro drėkintuvą ir jūsų esybė prisipildė harmoningos ramybės? Virtusios netikėčiausiais daiktais ar prietaisais, sielos švenčia išsilaisvinimą iš senojo kūno ir sutartinėmis apdainuoja naują būtį. Iš pirmo žvilgsnio tai – nesibaigianti puikių naujų kūnų garbinimo šventė. O vis dėlto, kas paskatino išsižadėti to unikalaus, kone stebuklingo biologinio kūno, kuris geba pats užgydyti žaizdas ir suauginti kaulus?
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/puikus-naujas-kunas-operomanija-theatrium-2023-388626
Gegužės 27 d. 18.30 val.
OKT / VILNIAUS MIESTO TEATRAS
ŽUVĖDRA
MAŽOJI SALĖ
TRUKMĖ 3.50 (SU PERTRAUKA)
PREMJERA 2022
AUTORIUS ANTON ČECHOV
IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ SIGITAS PARULSKIS
REŽISIERIUS IR SCENOGRAFAS JOKŪBAS BRAZYS
KOSTIUMŲ DAILININKĖ KAROLINA FIODORAVAITĖ
ŠVIESŲ DAILININKAS MYKOLAS OLŠAUSKAS
KOMPOZITORIUS MANTAS MOCKUS
VAIDINA:
DOMANTAS STARKAUSKAS, SOFIJA GEDGAUDAITĖ, GERDA ČIURAITĖ, DŽIUGAS GVOZDZINSKAS, DIGNA KULIONYTĖ, AUGUSTĖ ŠIMULYNAITĖ, DŽIUGAS GRINYS, KAROLIS NORVILAS, AUDRIUS ANTANAVIČIUS, AURELIJUS POCIUS
Jokūbo Brazio „Žuvėdra“ yra spektaklis, kuris grįš į jūsų sapnus. Jaunam režisieriui klasikinę pjesę pavyko paversti metafiziniu sapnu, kuris ilgam paliečia ir pakeičia visų mūsų sąmonę. Tai eksperimentas, neapsiribojantis scena. Ta pelkė įtraukia mus visus ir nepalieka mūsų ramybėje, kad dar sykį išgyventume tos šeimos dramą – ir save joje.
„Žuvėdra“ gimė iš vieno aktorių kurso kūrybinių eksperimentų. Nuo pat spektaklio pradžios norom nenorom pasijunti kaip nedidelės jaunų žmonių grupės narys, susilieji su ta grupe, priartėji prie jų tarsi bendrabučio kaimynas. Šis spektaklis ypatingas tuo, kad jame pagrindinis visas įmanomas patirtis įkūnijantis veikėjas yra visa aktorių grupė, kuri veikia kaip milžiniškas jaunos energijos variklis, terpė, kurioje vieno personažo veiksmai uždega kitą. Visas spektaklis – tarsi ant sūpynių: tarp visiško susiliejimo su apnuogintu (tiesiogine šio žodžio prasme) veiksmu scenoje ir atsiribojimo, atsitraukimo, kai kalbama. O viduryje tų sūpynių – tyla, spengianti tyla, kuri ir kuria įspūdį, kad paskendai kolektyvinio sapno atmosferoje. Tyla, kurios metu tas energijos kamuolys priartėja prie žiūrovo ir pasirodo visa užburiančia galia.
Nors dalyvauji pojūčius įaudrinančiame eksperimente, tačiau išgirsti kiekvieną A. Čechovo parašytą žodį ir supranti, kad ši pjesė parašyta dabarčiai, kad ji skirta tau. Pajunti „Žuvėdros“ teksto metafiziką, kurios stiprumas neblėsta, kaip neblėsta ir įkaitusių aistrų tarpusavio kova, nuolatinis meilės ir kūrybos šaltinio ieškojimas. Tai, kas pjesėje buvo kalbama apie draskančias aistras, kūrybinius ieškojimus, kintantį laiką, ateities pranašystes ir išsipildymus, spektaklis leidžia pajusti kūnu. Pasirinkti geresnio su praeitimi atsisveikinančio ir ateitį sveikinančio vaizdinio šis režisierius ir jo aktoriai negalėjo.
APIE SPEKTAKLIO REŽISIERIŲ
Jokūbas Brazys – jaunosios kartos teatro režisierius, Oskaro Koršunovo bei Eimanto Nekrošiaus mokinys, 2021 m. baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas O. Koršunovas). Asistavo O. Koršunovui kuriant spektaklius „Remyga“ ir „Otelas“, sukūrė spektaklius pagal Moljero pjesę „Mizantropas“, Šekspyro pjesę „Makbetas“, A. Čechovo „Žuvėdra“, Peterio Shafferio „Equus“. 2023 m. vasario mėn. Klaipėdos dramos teatre įvyko spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera pagal to paties pavadinimo A. Kristof romaną.
„Žuvėdra“ – diplominis darbas, už kurį 2023 m. kategorijoje „Geriausia aktorė“ Digna Kulionytė, spektaklyje atliekanti Mašos vaidmenį, pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
J. Brazio biografiją taip pat papildo bendradarbiavimas su keletu tarptautinių festivalių: „Face Theatre Festival“ (Vengrija), „Volta On Line“ (Lietuva), „Theatre Olympics 2019“ (Rusija).
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/zuvedra-okt-vilniaus-miesto-teatras-theatrium-2023-388620/
Gegužės 28 d. 16.00 val.
VILNIAUS MIESTO ŠOKIO TEATRAS „LOW AIR“
ME TWO / SAVOJ KRŪVOJ
MAŽOJI SALĖ
TRUKMĖ 1.10 (BE PERTRAUKOS)
PREMJERA 2021
IDĖJOS AUTORĖ IR CHOREOGRAFĖ AIRIDA GUDAITĖ
REŽISIERIUS JONAS TERTELIS
SCENOGRAFAI: RENATA VALČIK, EMILIS ŠEPUTIS
KOSTIUMŲ DAILININKĖ RENATA VALČIK
ŠVIESŲ DAILININKAS JULIUS KURŠIS
KOMPOZITORĖ AGNĖ MATULEVIČIŪTĖ
GARSO REŽISIERIUS IGNAS JUZOKAS
VAIDINA:
GRETA SNITKUTĖ, ARMINAS KAZANAVIČIUS, ROKAS BUGYS, UGNĖ LAURINAVIČIŪTĖ, GRĖTĖ VOSYLIŪTĖ, ELENA MILAKNYTĖ, BEATRIČĖ ŠALTENYTĖ, EMILIJA GIEDRAITYTĖ, BARBORA MICKUTĖ, AURA ŠRIUBŠAITĖ, SAULĖ BUČIŪNAITĖ, SMILTĖ KAVOLIŪNAITĖ
Šokio spektaklis (ne)paaugliams „me two / Savoj krūvoj“ kritikų ir publikos pripažinimą pelnė drąsiomis, nuoširdžiomis, paliečiančiomis istorijomis, išskirtine muzika ir scenografija.
Spektaklio dramaturgija paremta grupės jaunų šokėjų asmeninėmis patirtimis, susijusiomis su galios santykiais, LGBTQ+ tapatybės formavimusi, seksualiniu priekabiavimu ir galios piktnaudžiavimu jaunuolių atžvilgiu. Tai skatina priklausyti „savai krūvai“ ir dalintis. Žiūrovai kviečiami pažvelgti į paauglystę iš stebėtojo, tėvų, mokytojo, sprendimų priėmėjo žiūros taško ir apmąstyti galios ribas tarpasmeniniuose ir kartų santykiuose.
APIE IDĖJOS AUTORĘ IR CHOREOGRAFĘ
Airida Gudaitė – viena ryškiausių Lietuvos choreografių, inovatyvaus, savo darbuose socialinę problematiką nagrinėjančio Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ viena iš steigėjų ir meno vadovė. Kūrėjos interesų laukas daugialypis – A. Gudaitė šiuolaikinio šokio peizaže ieško gyvos, šiandieną kvestionuojančios šokio ir judesio formos, kuri, jungiama su vizualaus meno elementais, spinduliuoja savita estetika. A. Gudaitė siekia iš naujo permąstyti šokio meninę galią ir daryti įtaką žiūrovui, o tuo pačiu – ir bendruomenėms.
Daugelis A. Gudaitės šokio spektaklių ir performansų kurti kartu su kūrybos partneriu Laurynu Žakevičiumi. Kurdamas duetas prisistato „Low Air“ kūrybiniu vardu. A. Gudaitės sukurti šokio performansai atrenkami ir pristatomi festivaliuose Europoje, Azijoje, JAV: „Festival de Danse Cannes“ (Prancūzija), „Seoul International Dance Festival“ (Pietų Korėja), „Nuuk Nordisk Culture Festival“ (Grenlandija), „Westwind Festival“ (Vokietija), „Dancestages Shanghai Dance Festival“ (Kinija), „Internationale Tanzmesse NRW“ (Vokietija), „Suzanne Dellal Centre“ (Izraelis), „Sadler’s Wells Theatre“ (Anglija) ir kt.
A. Gudaitės drąsi išraiška, nagrinėjanti jautrias temas, atsispindi ir naujausiame šokio spektaklyje, skirtame jaunajai kartai. „me two / Savoj krūvoj“ – susitikimo taškas, skirtas aptarti ir kvestionuoti suaugusiojo galios poziciją ir jo santykį su ateities kartomis. Tyrinėjama saugumo sąvoka – kokios aplinkos, kontekstai ar priemonės įgalina saugiam pokalbiui apie dažnai nutylimas temas, kaip seksualinis priekabiavimas, lytiškumas, identiteto paieška, ateitis. Spektaklis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias 2021 metų spektaklis jaunajai kartai.
A. Gudaitė kartu su L. Žakevičiumi yra sukūrę per dešimt šokio performansų, spektaklių, socialinių akcijų, už kurias buvo apdovanoti trimis „Auksiniais scenos kryžiais“, 2017 m. – Boriso Dauguviečio auskaru už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas jungiant gatvės šokį ir teatrą spektakliuose bei Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą. Tais pačiais 2017 m. A. Gudaitė apdovanota Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos apdovanojimu ir LR kultūros ministerijos Nacionaline jaunojo menininko premija.
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/me-two-savoj-kruvoj-vilniaus-miesto-sokio-teatras-low-air-theatrium-2023-387615/
Gegužės 28 d. 18.00 val.
KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRAS
LOST LOST LOST
DIDŽIOJI SALĖ
TRUKMĖ 3.30 (SU PERTRAUKA)
PREMJERA 2022
PJESĖS AUTORĖ IR DRAMATURGĖ JOANNA BEDNARCZYK
IŠ LENKŲ KALBOS VERTĖ GINTARAS GRAJAUSKAS
REŽISIERIUS MICHAŁ BORCZUCH
SCENOGRAFĖ IR KOSTIUMŲ DAILININKĖ DOROTA NAWROT
ŠVIESŲ DAILININKAS ROBERT MLECZKO
KOMPOZITORIUS BARTOSZ DZIADOSZ
VAIZDO PROJEKCIJŲ AUTORIUS WOJCIECH SOBOLEWSKI
REŽISIERIAUS ASISTENTAI: SARA DEC, ALIUS VEVERSKIS
VAIDINA:
DARIUS MEŠKAUSKAS, DIGNA KULIONYTĖ, DOMINIKA BIERNAT, JAN DRAVNEL, JONAS BARANAUSKAS, KAROLINA KONTENYTĖ, KAROLIS MAISKIS, MARTA OJRZYŃSKA, RENATA IDZELYTĖ, RIMANTAS PELAKAUSKAS, SAMANTA PINAITYTĖ
Netolima ateitis. Pasaulyje po didžiosios katastrofos nebeveikia kompiuteriai, telefonai ir internetas. Nėra jokio būdo įrašyti ar atkurti praeityje sukurtus skaitmeninius vaizdus. Šioje postapokaliptinėje realybėje grupė archeologų, etnografų ir performerių ieško artefaktų, likusių iš senojo pasaulio. Vieną dieną jie iškasa iš žemės Šveicarijos firmos „Bolex International SA“ kamerą. Kaip sužinota iš archyvinės medžiagos, „Bolex“ kameros triumfavo šeštajame ir septintajame XX a. dešimtmetyje. Tarp jų garsių naudotojų buvo Andy Warholas, Terry Gilliamas ir Jonas Mekas. Pastarasis, naudodamas vien tik „Bolexʼą“, nufilmavo visus savo filmus. Koks režisierius gali išsiversti be filmavimo aikštelės, techninės komandos ir aktorių? Ar vieno „Bolexʼo“ pakanka, kad būtų sukurtas filmas? Suintriguoti J. Meko asmenybės, grupės nariai renka vis daugiau medžiagos apie jį ir jo kūrybą. J. Mekas gimė Semeniškių kaime, Šiaurės Lietuvoje. Žavėjosi kinu ir literatūra. Norėjo tapti poetu. 1944 m. kartu su broliu išvažiavo iš šalies. Kitus penkerius metus jis praleido Vokietijos darbo ir pabėgėlių stovyklose. 1949 m. drauge su broliu atvyko į Niujorką, kur prasidėjo jo antrasis gyvenimas.
Septintajame dešimtmetyje, kai Holivude kinas struktūrizavo kino žanrus ir pasakojimų topus, uždegdamas vartotojus istorijomis iš Laukinių Vakarų ar pilietinio karo, lietuvis pabėgėlis iš Semeniškių kūrė savo individualų avangardinį kino metodą, sužavėjusį visą tuometinę Niujorko meno bendruomenę su Andy Warholu priešakyje. Kas buvo tas kuklus poetas iš mažos Rytų Europos šalies, kuriam Jungtinės Amerikos Valstijos yra skolingos tokią instituciją kaip Antologijos filmų archyvas?
Tyrinėtojų grupė, remdamasi išlikusia medžiaga apie J. Meką – jo paties karo ir pirmaisiais pokario metais rašytu dienoraščiu, interviu su J. Meku ir jo nufilmuotais interviu su tokiomis asmenybėmis kaip Yoko Ono, Johnas Lennonas, Susan Sontag ar Vytautas Landsbergis – bando atverti šio žmogaus fenomeną ir priartėti prie jo unikalaus metodo, užregistruoti tai, kas mums kasdienėse patirtyse nuolatos pradingsta – subjektyvią tikrovės tiesą.
APIE SPEKTAKLIO REŽISIERIŲ
Michałas Borczuchas įgijo išsilavinimą Krokuvos dailės akademijos Grafikos menų fakultete bei Ludwiko Solskio teatro akademijoje. Studijuodamas teatro režisūrą, buvo Krystiano Lupos asistentu Mocarto „Užburtojoje fleitoje“, kurios premjera įvyko 2006 m. Vienos operoje. Metus laiko dirbo su Patrice Chéreau pagal „The Rolex Mentor and Protégé Arts Initiative“ dotacijų programą. Už pasiekimus kultūroje apdovanotas „Paszport POLITYKI“ prizu, įsteigtu svarbiausio savaitinio žurnalo Lenkijoje. Kūrė performansus su vaikais, turinčiais negalią, taip pat autizmo spektro sutrikimų.
2014 m. „Nowy“ teatre Varšuvoje įvyko „Apokalipsės“ premjera. Spektaklyje atsispindi Piero Paolo Pasolinio, Orianos Fallaci ir Kevino Carterio biografijos. 2016 m. „Łaźnia Nowa“ teatre Krokuvoje įvyko spektaklio „Viskas apie mano mamą“ premjera. Šį spektaklį menininkai kūrė remdamiesi savo išgyvenimais, abu anksti neteko mamų.
„Apokalipsė“ ir „Viskas apie mano motiną“ pelnė didžiuosius tarptautinio teatro festivalio Krokuvoje „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“) prizus (2015 ir 2016 m.) bei keletą kitų teatro prizų Lenkijoje.
2017 m. debiutavo kaip kino režisierius su nepriklausomu filmu „Komodo drakonai“.
2018 m. teatre „TR Warszawa“ režisierius pastatė spektaklį „Mano kova“, Karlo Ove’s Knausgårdo romanų ciklo adaptaciją. Nuo 2018 m. kuria spektaklius, akcentuojančius keistos bendruomenės problemas: „Varlės“ pagal Aristofano komedijas („Teatr Studio“, Varšuva) ir „Apartamentai Urane“ pagal Paul B. Preciado („Nowy Teatr“, Varšuva).
M. Borczuchas dirba Lenkijoje ir užsienyje. Naujausias kūrinys, pastatytas svetur, yra „Lost Lost Lost“ (Klaipėdos dramos teatras, Lietuva, 2022), įkvėptas Jono Meko, Amerikos avangardinio kino meistro iš Lietuvos, gyvenimo ir darbo.
Pirkti bilietą: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/lost-lost-lost-klaipedos-dramos-teatras-theatrium-2023-387649/
