Balandžio 29-ąją kasmet minimą Tarptautinę šokio dieną Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjai publikai tradiciškai dovanos įspūdingą šokio reginį, kurio tikslas – skatinti pažinti šią išraiškingą meno formą, turinčią unikalią savybę peržengti bet kokius rėmus. Balandžio 29 d. 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose publika išvys trylika choreografinių miniatiūrų, sukurtų tiek patyrusių choreografų, tiek naujus talentus savyje atrandančių baleto artistų.
Kaip kūrybinga, savitų, unikalių meninių sprendimų ieškanti komanda prisistatys KVMT baleto trupės nariai ir kviestiniai choreografai. Žiūrovai išvys Aušros Krasauskaitės, Viktorijos Galvanauskienės, Taurūno Baužo, Darijos Verovkos, Airisės Gudonytės, Yano Malaki ir Gajaus Žmavco sukurtas choreografines miniatiūras. Jose kūrėjai gvildena įvairias temas, kurias galima būtų apibendrinti sąvoka „pojūčių filosofija“. Ar įmanoma filosofines pojūčių potekstes išversti į šokio kalbą? Verta pamatyti ir įsitikinti patiems!
Įkvėpti gyvenimo
Choreografė Aušra Krasauskaitė pasakoja: „Man visuomet buvo įdomu, ką jaučia žmogus, įkvėpdamas paskutinius oro gurkšnius savo gyvenime: apie ką jis mąsto, kokie vaizdiniai aplanko temstančią sąmonę. Ar į smegenis patenkant paskutinėms deguonies molekulėms, jose prasisuka visas „gyvenimo“ filmas – visi mylimieji, atstumtieji ar atstūmusieji; ar žmogus pamato minutes ir sekundes, kurias išeikvojo tuščiai? Kieno akis regi, o gal nemato nieko? Kasdien viliuosi, kad kiekvienas mano įkvėpimas būtų prasmingas, visavertis, o pragyventos dienos, minutės, sekundės taptų ypatinga žemiška kelione. Šiandieniniame karo fone, kai visi esame „pakibę“ tarp žemės ir dangaus, vis mąstau apie gyvybės trapumą, laikinumą ir laiką, kai nebebūsiu. Ir apie gyvenimo kvėpavimą, kurio anksčiau nevertinau… Šokyje skambės Bacho muzika, aranžuota Silvijos Miliūnaitės-Bliudžiūvienės, dainuos sopranas Rita Petrauskaitė, šoks KVMT baleto trupė, kostiumai Deivido Janulio. Kartu su visa šia komanda kūrybiniame procese kvėpuosime drauge!“
Nemirštanti viltis ir akimirkos laimė
Baleto artistė Viktorija Galvanauskienė šiemet žiūrovams pristatys dvi choreografines miniatiūras: „Viltį“, kur pati šoks solo, ir „Šią akimirką – laimingi“, apjungsiančią daug baleto trupės šokėjų. „Viltis“ pasakos apie amžiną viltingą laukimą, kai žmogus vis tikisi pajausti, pamatyti šviesą tunelio gale arba gyvenime.
„Šią akimirką – laimingi“ – apie būties lengvumą ir paprastumą, laimę, juoką, džiaugsmą. Daug žmonių šoka ir jaučiasi laimingi, tad šokio pavadinimas išreiškia ore tvyrantį pojūtį – „Šią akimirką – laimingi“.
Jausmai išreikšti šokiu
KVMT baleto trupės artistė ukrainietė Daria Verovka projektui parengė du choreografinius numerius – „Shame“ (Gėda) ir „Find each other“ (Rasti vienas kitą). „Šokio numeriai pasakos apie žmogaus jausmus ir pojūčius. „Shame“ vaizduos diskomfortą, užsidarymą ir gėdą. Ilgai galvojau, kaip šiuos jausmus išreikšti šokiu. Mano vaizduotėje užgimė merginos, kuri bijo šviesos, gėdijasi parodyti savo veidą, atsiverti, portretas. Šį numerį atliks trys nuostabios baleto artistės iš mūsų baleto trupės. Savo choreografija noriu publikai papasakoti kažką labai asmeniško ar net sakralaus. Tikiuosi, kad ji publikai bus suprantama ir ras atgarsį žiūrovų širdyse, atlieps jų jausmus“,- pasakoja D. Verovka.
Artimo kvapas ir nenugalimas likimas
Baleto artistė Airisė Gudonytė publikos dėmesiui šiemet pateiks dvi šokio miniatiūras. „Duete „Naïve Dream” (Naivus sapnas) keliu klausimą: kaip artimi žmonės geba įsiminti vienas kito kvapą, tampantį jų atpažinimo kodu, galinčiu sužadinti prisiminimus, sukurti iliuziją, kad žmogus, kurio jau nebėra šalia, vis dar pasiekiamas ranka? Kaip stipriai galima personifikuoti šį kvapą ir jam visiškai atsiduoti? Kur yra plonytė riba tarp pasitikėjimo, atsidavimo į kito rankas ir savęs praradimo, pasimetimo? Antrąją kompoziciją „Invictus” (Nenugalimas) įkvėpė Johanno Sebastiano Bacho muzika ir Williamo Ernesto Henley‘io to paties pavadinimo eilėraštis, kurio viena iš temų yra žmogaus, kuriančio savo likimą, orumas. Mąsčiau, kodėl žmogus teigia esąs savo likimo kalvis, bet tuo pat metu kartoja: „nuo likimo nepabėgsi”, „matyt taip ir turėjo nutikti” ir pan. Žmonių dvilypumas įkvėpė kurti dvilypę kompoziciją. Žiūrovui siūlau pasirinkti, ar šokėjus stebėti kaip kasdienius žmones, kuriančius savo likimus ir einančius skirtingais gyvenimo keliais, ar jų veiksmus suvokti simboliškai“, – intriguoja jaunoji kūrėja.
Autoironiškas egzistencializmas
Choreografas Taurūnas Baužas pasakoja, kad šiemet, kaip ir praėjusiais metais, jis buvo užtikrintas tuo, ką imasi kurti. „Įkvėpimas aplankė labai anksti, todėl visus kūrinius galvoje turėjau jau seniai. Visada į savo darbą žiūriu rimtai ir itin preciziškai, todėl išsikeltą iššūkį – sukurti tris skirtingus numerius, priėmiau su malonumu ir atsidavimu“, – sako kūrėjas.
„Visada buvau lietuviškos literatūros gerbėjas. Neprisimenu nė vienos vasaros be knygos rankose. Kai pirmąsyk perskaičiau „Baltą drobulę“, ji mane taip sukrėtė, kad sau pasižadėjau kada nors šį kūrinį adaptuoti šokio scenai. Praėjusią vasarą pajutau, kad turiu tai padaryti būtent šiais metais, šiam renginiui. Tiesa, tai nebus pilnas kūrinio siužeto atpasakojimas, nes per šešias minutes tai sunkiai pavyktų padaryti. Pasirinkau pagrindinio herojaus – Antano Garšvos – temą. Tiksliau, jo dabarties ir ateities liniją. Šis veikėjas gvildena egzistencines problemas, bet tuo pačiu yra ir lengvai išprotėjęs, tikslingai einantis savinaikos link. Galbūt kaip ir aš pats“, – pasakoja T. Baužas.
Kitas choreografo T. Baužo kūrinys – „The One“. „Tai kompozicija, paremta trumpiausia istorija, tačiau įgijusi choreografiškai sudėtingiausią išraišką. Keturi gulbinai plaukia per pilnaties nutviekstą ežerą ir tik vienas jų pasiekia tikslą. Istorija skamba idiliškai, tačiau šiame numeryje norėjau konceptualaus požiūrio į Piotro Čaikovskio muziką ir klasikinį siužetą. Šokėjai nepriekaištingai perteikia paskutinę gulbės kelionę. Net širdį suspaudžia stebint“, – šmaikštauja choreografas.
Trečioji jo choreografinė kompozicija pavadinta „Žvaigždute”. „Tai – duoklė lietuviškos muzikos puoselėtojui Baliui Dvarionui. Vieną populiariausių jo kūrinių – tuomet dar moksleivio Leono Stepanausko eilėmis sukurtą nemariąją dainą „Žvaigždutė“ – gyvai atliks sopranas Beata Ignatavičiūtė, fortepijonu akomponuos Loreta Piaseckienė. Šokį ir muziką sintezuojančioje miniatiūroje solo šoks Mykhailo Mordasovas. Šis kūrinys yra tarsi mano autoironiškas autoportretas. Nuolatos besikaitaliojantys kilimai, kritimai, atsitiesimai, vėl pakilimai, vėl kritimai – tarsi perpetuum mobile“, – atskleidžia T. Baužas.
