Interviu su autoriumi, KU Senato pirmininku prof. dr. Vaidučiu Laurėnu
Sausį, kai į Klaipėdos universiteto knygyną atkeliavo nauja profesoriaus, socialinių mokslų daktaro Vaidučio Laurėno knyga „Universitetas – racionalus ir emocingas“, jos autorius neturėjo planų su savo dvejų metų darbo vaisiumi stoti prieš auditoriją. Jo įsitikinimu, „knyga pati turi „stumdytis eilėje“ pas skaitytoją…“ Vis dėlto kolegoms pavyko pakeisti šią nuostatą ir balandžio 7-ąją KU įvyks knygos sutiktuvės ir susitikimas su jos autoriumi. Na, o šis interviu su prof. dr. Vaidučiu Laurėnu – bandymas pažvelgti į knygos gimimo užkulisius ir sužinoti tai, kas galbūt netilpo į knygos puslapius.
Koks šios knygos tikslas ir jūsų motyvai imtis darbo su dar „nesusigulėjusia“ KU istorija?
Taip, istorikai pasakytų: kokia dar čia 30 metų istorija. Manau, kad ši knyga yra daugiau Universiteto sociologijos veikalas, žinoma, plačiąja-populiariąja, o ne griežtai moksline prasme. Tai, apie ką rašau knygoje dar nėra istorija, tai – dar gyvas veiksmas. Vienas pagrindinių motyvų parašyti tokio pobūdžio knygą yra mano įsitikinimas, kad mums patiems trūksta objektyvesnio įsivertinimo, kritiškesnio, bet ne priešiško kalbėjimosi apie Universitetą. Taigi pamaniau, kad galiu šį bei tą „draugiškai kritiškai“ pasakyti. Aplinkybės taip susiklostė, kad mano veikla Universitete buvo perdėm „bendruomeniška“ – administruodamas vyliausi kuo daugiau gero padaryti Universiteto žmonėms. Bet administratoriaus pareigos rizikingos ir daugybės žmonių nuvylimu. Tad ši knyga ir savotiška atgaila. Perskaičiusieji šią knygą sužinos, kodėl aš kritikuoju dalį savo kolegų, kurie mokslo vadyboje mato trukdį pažinimo proceso „laisvam ir kūrybiškam polėkiui“; o aš tikiu strategine mokslo vadyba. Su tokiu savo tikėjimu daug kam „kraują gadinau“. Pagaliau, Universitete vyksta kartų kaita, o jauni žmonės turėtų daugiau žinoti apie savo Universitetą. Pastebėjau, kad kai kuriems „vyresniems“ Klaipėdos universiteto gyvavimo faktams ir vertybėms graso užmarštis. Norisi sutrukdyti jauniems žmonėms tapti kraštutiniais postmodernistais, gyvenančiais tik dabartyje ir ateityje, tik kaitoje, tik su savo pačių susikonstruotomis reikšmėmis ir tapatybėmis. Neturėjau tikslo parašyti apie madingąjį „XXI amžiaus universitetą“, tačiau turėjau tikslą parašyti, kad jau negalima tebūti XX amžiaus universitetu, sykiu „apraudojau“ nunykusią universiteto-respublikos tradiciją.
Koks knygos žanras – istorija, prisiminimai ar… ? Čia taip norisi vietoj daugtaškio parašyti ROMANAS, nes knygoje nėra nė vienos iliustracijos, daug vientiso teksto, o žodis EMOCINGAS vaizduotę paleidžia visai ne dalykine kryptimi…
Net nesistengiau išsitekti viename žanre. Pratarmėje savo blaškymąsi apibūdinau taip: knyga, parašyta mokslininko, taip pat mokslo ir studijų administratoriaus, apie mokslą ir studijas, bet nepretenduojanti į mokslinės publikacijos statusą, nors mokslininko „ausys kyšo“. Pirmąją knygos dalį galima apibūdinti kaip mokslo studiją. Čia atpažįstami aukštojo mokslo sociologijos ir vadybos eskizai, atskiro atvejo tyrimo ir biografinio metodo elementai. Bet biografija – paties knygos autoriaus, kurio protas ir jausmai tris dešimtmečius gyvena Klaipėdos universitete. Jeigu jau racionalumo ir emocionalumo jungties Universiteto atžvilgiu akcentas kam nors pasirodytų perdėtas, tada aš iki galo „kaučiausi“, kad, eidamas kiek administratoriaus, tiek mokslininko pareigas, jutau šių dviejų fenomenų poveikį sau ir Universitetui. Taigi ši knyga – asmeninių įspūdžių bei įžvalgų ir mokslinės analizės jungtis.
Kame Universiteto emocija ar emocingumas?
Kaip ir kiekvieno mūsų gyvenime. Knygos pavadinime žodžius racionalus ir emocingas įrašiau norėdamas pabrėžti, kad universitetų gyvenimas nėra tik racionalumo – protingumo, objektyvumo, tikslumo, efektyvumo, optimalumo etc. įsikūnijimas, čia yra ir daug emocijų, tiek teigiamų – džiaugsmas, malonumas, pakilimas, pasididžiavimas, smalsumas ir kt., tiek ir neigiamų – baimė, liūdesys, nerimas, pasibjaurėjimas, pyktis ir kt., tiek intelektinių, tiek ir kitokio pobūdžio. Tad universitetas ne tik racionaliai mąstantys ir besielgiantys „robotai“. Beje, kai teigiu racionalumo ir emocionalumo ryšį mūsų Universitete, perskiriu, bet neatskiriu jo akademinio gyvenimo ir „žemiškos“ infrastruktūros, finansų, kitų paslaugų teikimo reikalų tvarkymo. Racionalumo ir emocionalumo ryšys yra aktualus, pavyzdžiui, nustatant fakultetų ir katedrų skaičių, o sprendžiant kelių aukštų bus medijų centras ar kitas statinys, negalima išsiversti be estetinių emocijų. O kiek racionalumo ir emocionalumo jungčių išgyvenama svarstant kolegų kandidatūras į atsakingas pareigas Universitete! Tad teigiu: Universiteto prasmė ir esmė – ne proto ir jausmų prieštara, o jų vienovė.
Kam skiriate knygą – išorės skaitytojui ar KU bendruomenei, buvusiems ir esamiems jos nariams, kurie neretai nežino, o gal ir net nesidomi Universiteto administravimo reikalais ir sprendimų užkulisiais?
Knyga skirta pirmiausia Klaipėdos universiteto žmonėms, kurie jame tiesiogine žodžio prasme gyvena, o ne tik trumpam ar apskritai atsitiktinai užsuka. Stengiausi paminėti kuo daugiau Universitete dirbusių ir tebedirbančių žmonių, ypatingai tų, kuriems kituose leidiniuose lyg vietos pritrūko, jie nutylimi, nors kiekvieno jų indėlis yra svarbus. Čia dar kartą atsiprašau tų, kurių ir savo gero noro vedinas vėl gi nepaminėjau. Manau, knygą pavartys ir vienas kitas studentas. Ir tik iš dalies ši knyga skirta išorės skaitytojui, kuris, galbūt domisi universitetų gyvenimu, jų rūpesčiais etc.
KU gyvuoja jau daugiau nei 3 dešimtmečius. Kaip manote, ar jo išlikimui pavojų kėlusios bangos jau praeity?
Toks jau tas dabarties rizikingas gyvenimas – vieni pavojai nunyksta, kiti atsiranda. Tad patartina nepražiopsoti nuo mūsų nepriklausančių pavojų, na, žinoma, ir patiems jų nesusikurti, kaip, beje, pasitaikė ir mano veikloje. Bet, jeigu jūs klausiate apie savarankiško Klaipėdos universiteto statusą, tai aš juo nė kiek neabejojau ir neabejoju. O ir dabartinė Universiteto administracija, vadovaujama rektoriaus prof. Artūro Razbadausko, tokiam nuogąstavimui nesukuria preteksto. Beje, knygoje ypatingai akcentavau savarankiško Klaipėdos universiteto būtinybę Lietuvai ir daugiau mūsų pačių, o ne tik aukštojo mokslo politikoje besiblaškančios valstybės, atsakomybę tokio universiteto kūryboje.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Dalia Grikšaitė
KU archyvo nuotr.
***
Prof. dr. Vaidučio Laurėno knygos „Universitetas – racionalus ir emocingas“ pristatymas vyks balandžio 7 d. 16 val. KU Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto 319 auditorijoje (S. Nėries g. 5).
