Birželio 18 dieną, penktadienį, 18.30 valandą į Klaipėdos koncertų salės sceną sugrįš „Tuščios valandos“ / “The Empty Hours” – šiuolaikinio ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorcos opera-monodrama. Ji pasakos apie vienišą moterį, turinčią priklausomybę nuo interneto ir gyvenančią savo fantazijų pasaulyje. Ji liudys apie vieną skausmingiausių išgyvenimų, kuriuos tenka patirti šiandienos žmogui – vienišumą ir vis stiprėjantį tuštumos pojūtį.
Kūrinio lietuviška premjera įvyko 2020 m. rugsėjo 17 d. KKS festivalyje „Permainų muzika” ir sulaukė itin gerų atsiliepimų. Dalis klausytojų netgi pageidavo išvysti operą dar kartą. Jiems bei kitiems, dar jos nemačiusiems melomanams, skiriamas šis spektaklis, kuriuo įstaiga rudenį pradėjo ir vasarai atėjus simboliškai užveria koncertinio sezono duris.
Operos pastatymą inicijavo žymus lietuvių kilmės ispanų dirigentas, New York Opera Society meno vadovas Alexis Soriano, anksčiau dirigavęs keliems šio kūrinio pastatymams. Pasak dirigento, „šis operos „Tuščios valandos“ pastatymas itin šiuolaikiškas, atliepiantis subtilią ir jautrią Llorcos muzikos dvasią. Estetiškai išieškota vaizdo instaliacija skatina žiūrovus savo akimis regėti ir pajusti, ką patiria pagrindinė operos veikėja, vis giliau grimzdama į savo atskirtį ir neviltį. Jos išsigelbėjimas – tai mylimojo atvaizdas ir balsas ekrane, tačiau ar vien mintys apie jį nuolat sukasi jos galvoje?
Operoje kalbama apie virtualios realybės keliamą pavojų tapti mūsų fizinės tikrovės, gyvenimo pakaitalu, užvaldyti mūsų troškimus, apie tikrovės painiojimą su jos atspindžiu. Ji kviečia mąstyti apie tai, kaip lengva pasiduoti pagundai nuo visų atsiskirti, kai vis daugiau bendraujama su kompiuteriais ar kitais žmonėmis, vien pasitelkiant kompiuterius. Laiko dūžiai girdimi lyg širdies dūžiai fortepijono partijoje – leitmotyvas, primenantis mums, kad mūsų laikas šioje žemėje ne begalinis. Choro partijoje girdime gražių akimirkų ispanų renesanso tekstais, kuriuose reflektuojama žmogiškoji dilema tarp jausmų ir proto.
Muzikoje šios dvi pusės susijungia per įvairių atpažįstamų šokių ir praeities muzikos stilių derinį, įvilktą į šiuolaikišką rūbą ir traktuotę, kuri tarsi įvietina pagrindinę veikėją nūdienos pasaulyje, tačiau kartu neišvaduoja jos nuo amžinųjų žmogiškosios būties palydovių – dvejonių ir kančios. Ekspresyvumas čia kontrastuoja su šaltumu, o toks brutalus supriešinimas tarsi byloja apie mūsų visų būties trapumą“.
Vienišos moters asmenybės dvilypumą sustiprina režisierės Loretos Vaskovos sprendimas, kai solistės partija – dainuojamoji ir kalbamoji – padalinama dviem atlikėjoms – sopranui (Agnė Stančikaitė) ir aktorei (Monika Valkūnaitė).
Aktorė Monika Valkūnaitė teigia, kad „opera-monodrama labai aktuali šiomis dienomis ne tik dėl to, kad joje kalbama apie internetines pažintis, bet taip pat apie tai, kaip žmonėms kartais sunku socialiai pritapti; kaip tikras žmogaus kontaktas gali kelti nerimą ir kartu to kontakto be galo reikia. Manau, šiomis pandemijos dienomis visi jaučiamės panašiai: ištroškę ryšio su žmonėmis, bet taip pat bijantys, atpratę bendrauti. Tokį sąmyšį išgyvena spektaklio veikėja. Spektaklio istorijos pasakojimą sustiprina nuostabaus grožio muzika. Tuo mane ir žavi operos bei dramos teatro derinys.“
Sopranas Agnė Stančikaitė operos inspiruotas mintis ir pojūčius perteikia taip: „Visas pasaulis ant delno. Telefone. Tikrus prisilietimus, kurių alkstame, pakeitė žinutės. Mes draugaujame žinutėmis, žinutėmis susipažįstame, žinutėmis išsiskiriame. Ieškome adrenalino, aštrių pojūčių ir draugijos, su kuria gera ką nors veikti. Vis tik, esame pernelyg praktiški ir logiški, kad mylėtume beatodairiškai ir besąlygiškai. Neizoliuokime savo troškimų, nebijokime būti spontaniški ir mylėti drąsiai! Šiltai apkabinkime sau artimus, nors ir per telefono ekraną!“
Režisierės Loretos Vaskovos nuomone, „pandemijai praeinant šio kūrinio aktualumas padidėja, nes jame yra tai, ką mums teko išgyventi, t. y. izoliacija. Skirtumas tik tame, kad pagrindinė operos veikėja dėl savo vidinių priežasčių pasirenka izoliuotis į jaukų, gražų ir mielą fantazijų pasaulį, o mes buvome izoliuoti dėl išorinių veiksnių, todėl teko kurtis gyvenimą izoliacijoje. Manau, kad būtent dėl užsidarymo savyje ar bute šis kūrinys turėtų atrasti atgarsį mumyse, nes veikėja, kaip ir mes, patiria padidintą vienišumo jausmą. Dramaturgija ir muzika persmelkta vienatvės ir to pasaulio, sukurto būnant vienam, kuriame fantazijos pinasi su realybe. Tada atsiranda daug didesnė galimybė stoti į akistatą su savimi, prisiminimais ir savo jausmais. Labai kviečiu visus į šį kūrinį, kurio scenoje veikia puikios artistės, Klaipėdos kamerinis orkestras, nuostabus dirigentas iš Ispanijos ir neįtikėtino grožio muzika, atskleidžianti jautriausias žmogaus puses.“
