Kompozitorius Łukasz Wójcik į Klaipėdos dramos teatrą atvyko kurti muzikos Agatos Dudos-Gracz spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Su šia režisiere jis bendradarbiauja jau daugiau nei dešimtmetį, pirmą kartą su ja dirbo kaip aktorius, ilgainiui daugiausia kaip kompozitorius, „gyvenime labai retai pasitaiko sutikti žmogų su kuriuo taip sutampa dažniai – turi panašų jautrumą, skonį, nori savo kūryba kalbėti tuos pačius dalykus, ieškai būdo, kaip per meną stebėti pasaulį, – kalbėjo Ł.Wójcik.
Tai – pirmas Ł.Wójcik vizitas Lietuvoje ir pirmas kartas, kai čia dirba. Kompozitorių įvairūs projektai dažnai suveda su tarptautinėmis komandomis, kaip aktorius ir vokalistas jis dirba su Lenkijoje garsiu „Song of the Goat“ teatru, kuria muziką ne tik teatro spektakliams, bet ir televizijos, kino projektams. Save apibūdina ne tik kaip kompozitorių, bet ir garso prodiuserį bei aktorių. Klaipėdoje kuriamam spektakliui muzika šiuo metu jau paruošta, „mano principas, kad muziką reikia turėti mėnuo prieš premjerą. Aktoriams labai svarbu priprasti prie muzikos, jos spalvos. Muzika padeda jiems išlaisvinti emocijas, tad aktoriai turi turėti laiko ją absorbuoti, pajausti“, – pasakojo kompozitorius.
Ł. Wójcik pasakojo, kad kūrybos proceso pradžioje nemažai dėmesio skyrė genialumo temai, „su režisiere daug kalbėjomės, kokia yra kūrybos proceso esmė, ką reiškia būti menininkų, genialiu menininku. Karavadžas buvo genijus, bet jis taip pat buvo sunkus žmogus. Skirtumo tarp genialumo ir niekšybės temą jau svarstėme prieš porą metų Poznanėje kurdami „Hamletą“. Man tai yra labai įdomu. Pirmiausia kalbėjomės apie paveikslus, kas juose vaizduojama, kokios spalvos naudojamos, vėliau kalbėjom apie muziką – ką norėtume girdėti“.
Kompozitorius minėjo, kad nors iš pradžių galvota apie baroko muziką, tų laikų harmonijas, melodijas ir instrumentus, galiausiai pasirinkta likti dabar gyvenamame laikmetyje, „mes gyvename dabar, nereikia pilnai grįžti į baroką. Reikiamą nuotaiką galime pasiekti savo laiko priemonėmis. Spektaklio muziką vadinčiau klasikine, su šiuolaikinėmis harmonijomis. Pavyzdžiui, aišku, kad sunkusis metalas netinka mūsų pasakojamai istorijai. Jutau, kad tai turi būti labiau orkestrinė muzika.“, – apibūdino Ł.Wójcik.
Tarptautiniame kūrybiniame procese ir muzikinė spektaklio plotmė yra tarptautinė – Ł.Wójcik pasakojo, kad jame vietą rado ir jį sužavėjusios lietuviškos sutartinės. „Jos įspūdingos. Kai keliauju visada domiuosi vietiniais instrumentais, muzikos kultūra. Išgirdęs sutartines iškart žinojau, kad jas panaudosiu. Sutartinės nesusiję su Italija ar baroku, bet spektaklį apie Karavadžą darome Lietuvoje, esame laisvi tyrinėti ir atrasti, būti apžavėti ir įkvėpti“.
Į spektaklio muzikinę dermę įsiliejo ir Lenkijoje, Cešyno katedroje įrašytas vargonų skambesys, „prieš pusantro mėnesio supratau, kad spektaklyje reikia vargonų garso, šis instrumentas Karavadžo gyvenimo laikotarpiu buvo labai svarbus. Vargonų gausmas yra didingas – rezonuojantis visame klausytojo kūne. Taigi, susipakavau mikrofonus ir nuvykau į Cešyną“ . Pasak muziko, šioje katedroje esantys vargonai vieni geriausių Lenkijoje, be to katedra ką tik po rekonstrukcijos, „šiuo metu vargonai puikiai suderinti, tai labai svarbu kuriant muziką, kur jie bus derinami su kitais instrumentais“. Vargonais grojo jų muzikos virtuozas – Wojciech Wantulok.
Ieškodamas įkvėpimo Ł.Wójcik daug klausėsi bažnytinės muzikos, kartvelų chorinio polifoninio dainavimo kaip ir grigališkojo choralo, bet pagrindinis atspirties taškas jam visada yra pati pjesė, „perskaitęs ją pradėjau mėginti versti į muzikos kalbą scenas ir jose išreiškiamas emocijas. Viskas vystėsi natūraliai – jutau, kad štai čia reikia valtornos, čia fleitos, styginių, fortepijono. Kūrybos procesas yra labai gražus – atsirenki instrumentus, tyrinėji jų skambesį – kažkas tinka, kažkas ne“, – apibendrino pašnekovas.
Bažnytinė muzika kompozitoriaus ausyse skambėjo neatsitiktinai – to meto pasaulyje tikėjimas buvo neįtikėtinai svarbus, o bažnyčios tarnai – tarp įtakingiausių žmonių, „A. Duda-Gracz geba labai talentingai padėti pajusti laikmečio dvasią. Pradėję dirbti daug kalbėjome apie Karavadžo Italiją, bandėme rasti ryšį su to meto žmonėmis, juk finale stengiamės tam tikra prasme atkurti paveikslus, bet jau per užuominas į juos. Dėl to mums buvo svarbu suprasti, kaip Romos katalikų bažnyčia įkvėpė žmones, kaip jos galia smelkė visas gyvenimo sritis, kaip kardinolai ir popiežiai valdė to meto pasaulį“.
Visi įrašinėjamos spektaklio muzikos atlikėjai ir kūrėjai buvo lenkų muzikai, pavyzdžiui, fortepijonu ir klavesinu grojęs Leszek Możdżer yra gerai žinomas atlikėjas, Lenkijoje ir pasaulyje pelnęs ne vieną apdovanojimą. Ł.Wójcik jį vadino savo mentoriumi. Net įrašinėjant muziką kompozitorius stengėsi neprarasti ryšio su Karavadžo kūriniais, „kiekvienas muzikantas prieš grodamas susipažino su paveikslais. Stengėmės juos atliepti: neįtikėtiną Karavadžo jautrumą, jo meilę ir gebėjimą vaizduoti žmones tokius, kokie jie yra ir jo epochos šiurkštumą “, – sakė Ł.Wójcik.
„Žiūrėdamas į Karavadžo paveikslus, per jo naudotą spalvų paletę jauti emocijas. Tas pats su muzika – išgirdus ją galima bandyti pajusti, pamatyti jos spalvą, – apie garso ir vaizdo ryšį kalbėjo kompozitorius, – Muzikos spalva yra tai, apie ką daug galvojau dirbdamas ties šiuo spektakliu ir buvau įsitikinęs, kad muzikos spalvų paletė tiesiog privalo atitikti Karavadžo spalvų paletę“.
Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera birželio 8-9 dienomis prasidės V tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“.
Spektaklio sukūrimo partneris Adomo Mickevičiaus institutas.
