Aktorė Justina Burakaitė: festivalis mums suteikia galimybę susitikti
Rugpjūčio 25–29 dienomis, jau aštuntus metus iš eilės Klaipėdą užlies kūrybinė jūra – festivalis „Jauno teatro dienos“ (JTD), pritraukiantis ne tik teatro profesionalus iš visos Lietuvos bei užsienio, bet ir kokybiškos kultūros išsiilgusius uostamiesčio gyventojus. Žiūrovai galės sudalyvauti nemokamose teatrinėse peržiūrose Klaipėdos kultūros fabrike bei tam numatytose miesto erdvėse, taip pat įsitraukti į diskusijas po spektaklių. Tęsiame pokalbį su Klaipėdos jaunimo teatro aktorėmis, festivalio organizatorėmis Ieva Pakštyte ir Justina Burakaite apie tai, kuo šiais metais renginys bus kitoks, ir kas laukia žiūrovų.
Dėl karantino patirta saviizoliacija daugelį žmonių privertė sulėtinti gyvenimo tempą, labiau vertinti dabartį. Galbūt tai turės įtakos ir kūrybinių dirbtuvių renkamoms temoms?
Ieva: Dirbtuvių temų negaliu išduoti, nes pati jų nežinau. Kasmet festivalio tema ir inspiracijomis kūrybinėms dirbtuvėms rūpinasi Klaipėdos jaunimo teatro vadovas Valentinas Masalskis kartu su poetu ir dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi, tad temos išlieka paslaptyje iki pat festivalio pradžios. Net mes, organizatoriai, tiksliai jų nežinome. Tačiau neabejoju, kad šie žmonės, atsakingi už festivalio idėjinę kryptį, gyvena vienu ritmu su visu pasauliu. Sulėtėjimo, sujaukto asmeninio saugumo jausmo mes festivalyje neišvengsime – temos vienaip ar kitaip atspindės dabartines žmonių jausenas.
Kiekvienų metų festivalis – kiek kitoks, ieškantis ir augantis, atviras. Koks šioje pandeminėje situacijoje „Jauno teatro dienų“ vaidmuo – dar labiau ieškantis, ar kaip tik vedantis į viso festivalio istorijos apžvalgą, pasvarstymus iš to, kas jau pasiekta į dar kitokią ateities renginių kokybę?
Justina: Jauno teatro dienų festivalio pavadinime yra žodis „jaunas“, reiškiantis tą, kuris nepavargsta ieškoti, kasdien kelti klausimus, būti atviras ne tik sau, bet ir aplinkai. Būtent toks ir yra festivalis. Žinoma, mes kiekvienais metais žiūrime į tai, kas jau buvo pasiekta ir ką dar galima keisti. Bet tai irgi yra ieškojimų kelias.
Festivalio privalumas tas, kad publika turi išskirtinę galimybę tik kartą pamatyti teatrinius eksperimentus – tai, kas nebebus pakartojama. Žiūrovai taip pat gali sudalyvauti diskusijose po spektaklių. Ar galima teigti, jog festivalis skatina bendruomeniškumą, ypatingai dabartiniame laike, o jo stiprybė ir yra siekis sujudinti klaipėdietišką ramybę, mažinti įprastą sceninį atstumą tarp kūrėjų ir žiūrovų?
Ieva: Kaip jau minėjau, nuo pat festivalio pradžios esminis tikslas buvo bendruomeniškumo skatinimas. Šią idėją išlaikome jau aštuntus metus, o šiemet ji tapo ypač aktuali. Laiku, kai nuolat girdime prašymą palaikyti atstumą vienas nuo kito, galime dar stipriau suvokti, koks svarbus yra vidinis ryšys. Tai galioja ne tik asmeniniams žmonių santykiams, bet ir meno bei žiūrovo ryšiui.
Festivalio metu turime išskirtinę progą susitikti su žiūrovu ne per nematomą teatro sieną, tačiau gyvai, akis į akį. Labai tikimės, kad diskusijos, pasirodymai neteatrinėse erdvėse, net parūkymas kartu su aktoriais po spektaklių, padeda šį ryšį kurti bei stiprinti. Viliamės, kad karantinas ir ribojimai neatbaidys žmonių nuo teatro, o kaip tik privers pajusti kultūrinių renginių alkį. Atėję į „Jauno teatro dienas“ žiūrovai galės šį alkį prislopinti tiek žiūrėdami pasirodymus, tiek bendraudami su jų kūrėjais.
Valentinas Masalskis viename nesename interviu apie ištikusią „koronės“ situaciją minėjo, jog „Klaipėdoje ypač sunku žiūrovą susigrąžinti. Juos vilioja jūra. Nueini, paverki, jeigu liūdna, ir vėl gyveni. Su tokia stichija sunku teatrui grumtis.“ Jūsų nuomone, ar „Jauno teatro dienos“ išties gali susilaukti mažiau žiūrovų, ir kodėl taip sunku prisivilioti klaipėdiečius į renginius apskritai?
Justina: Kiekvienais metais mes matydavome ir sekdavome žiūrovų augimą festivalyje. Nepasiginčysi su tuo, kad šiais metais dėl vykstančios pandemijos, mes galime nesulaukti daugiau žiūrovų nei pernai, tačiau norisi tikėti, kad tie, kurie ateis, džiaugsis būdami festivalio dalimi. Taip pat, mes esame pasiruošę operatyviai reaguoti, jeigu situacija keistųsi ir būtų leidžiamas labai mažas žiūrovų kiekis. Stengsimės, kad festivalis savo žiūrovą pasiektų. O kalbant apie antrą klausimo dalį, kodėl sunku prisivilioti klaipėdiečius į renginius, tai viskas vyksta po truputį – turi užsiauginti savo žiūrovą, jį prisikviesti. O tai neįvyksta per vieną naktį.
Europos teatrai dar laikosi saugumo nurodymų, o žiūrovai atsargiai žiūri į masinius renginius. Kaip manote, kaip atsilieps ši neeilinė patirtis festivalio užsienių dalyvių sąmonėje, gal tai iškels naujų klausimų kūrybiniame procese, atneš įdomių idėjų kitais metais?
Ieva: Manau, kad ši patirtis, nepaisant to, kad Lietuvoje ji kol kas yra kontroliuojama, yra bendra visai žmonijai. Visi pasijutome nesaugūs, pažeidžiami, pradėjome įtariai žiūrėti vienas į kitą, į kontaktą. Pakito ne tik žiūrovų, bet ir kūrėjų sąmonė. Mes susiduriame su situacija, kai pradedame kvestionuoti savo profesiją ir meno reikalingumą apskritai. Neišvengiamai tai atsispindės būsimoje kūryboje ir Lietuvoje, ir pasaulyje.
Bus įdomu, kada festivalis vėl galės ramiai planuoti užsienio svečių atvykimą, ir su kokiomis idėjomis jie atvažiuos. Į šią besikeičiančią situaciją žiūrime ramiai, tačiau suprantame, kad tarptautinis bendradarbiavimas gali pereiti į kitas formas, bent jau kol kas, kol vėl galėsime jaustis ramiai.
Režisierė Gabrielė Tuminaitė yra išreiškusi mintį, kad dabar pats metas apmąstyti, kam apskritai reikalingas teatras, todėl pagrindinis uždavinys – rasti įkvėpimo ir prasmę. Kas Jums asmeniškai atrodo prasmingiausia, ir kas labiausiai teikia įkvėpimo „Jauno teatro dienose“?
Justina: Man visada festivalio didžiausias pliusas buvo ir yra galimybė susitikti, susipažinti ir kartu kurti su naujais žmonėmis, mokytis ir ieškoti drauge. Vieni žmonės įkvepia tave naujiems darbams, kitiems tu kažką naujo suteiki.
Kokią šio renginio ateitį įsivaizduotumėte, ar turite svajonių, vizijų, kurlink dar būtų galima plėstis?
Ieva: Kasmet norime, kad festivalis keistųsi, nes patys esame ne tik jo organizatoriai, tačiau ir dalyviai – juk ir mums turi būti įdomu. Nors viename iš klausimų, tai, kad spektakliai atliekami tik vieną kartą paminėjote kaip įdomų privalumą, tačiau aš norėčiau linkėti, kad renginys padėtų ne tik sukurti trumpus ir laikinus mini spektaklius, tačiau ir juos plėtoti. Dalis kūrybinių dirbtuvių metu pristatomų etiudų galėtų tapti originaliais pastatymais – „Jauno teatro dienos“ galėtų rūpintis šia darbų tąsa.
Dabar festivalio metu susibūrusios kūrėjų komandos ir jų išvystomos idėjos lieka tik renginio ribose, tačiau jei geriausi darbai, pavyzdžiui, vasaros laikotarpiu, būtų plėtojami ir paruošiami kaip spektakliai, gatvės pasirodymai ar performansai, manau, festivalis įgautų dar didesnę prasmę. Kol kas tai, dėl daugybės priežasčių, finansinių pajėgumų ir kitų detalių, lieka tik nekonkrečiuose planuose, tačiau tikiu, kad rasime, kaip tobulinti „Jauno teatro dienas“.
Jei šių metų „Jauno teatro dienos“ būtų spektaklis, apie ką jis kalbėtų, kokią žinutę neštų?
Justina: Festivalio metu ore sklando dešimtys įvairių galimų spektaklių idėjų. Jos visos skirtingos, kitokios, kiekviena kalbanti savaip. Dėl šios priežasties galvoti apie visą festivalį kaip apie vieną spektaklį yra ganėtinai sudėtinga. Grupės, turėdamos vieną ir tą pačią temą, ją padaro skirtingai, kitu kampu. Visgi, jeigu reikia pasakyti, koks tas vienas JTD spektaklis, tai manau, jog jis būtų atviras, ieškantis, laukiantis, drąsus, kūrybiškas ir jaunas ne amžiumi, o idėjomis ir keliamais klausimais.
Festivalio programos ieškokite „Jauno teatro dienos“ oficialioje svetainėje: www.jtd.lt bei Facebook paskyroje Jauno teatro dienos.
Straipsnio autorė: Jūratė Ziedelytė
