Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta paroda, skirta žinomam XX a. I pusės menininkui – dramaturgui, tapytojui, filosofui ir fotografui Stanisławui Ignacy Witkiewicziui-Witkacy (1885–1939).
Witkacy tėvai gimė Lietuvoje: Stanisławas Witkiewiczius – Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, Marija Pietrzkiewiczówna – Tryškiuose; Stanisławas Witkiewiczius – žinomas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, Zakopanės stiliaus pradininkas. Po 1863 metų sukilimo visa šeima buvo ištremta į Tomską.
Witkacy – iki šiol reikšminga asmenybė ne tik Lenkijos, bei ir viso pasaulio kultūrai. Jis gimė 1885 m. vasario 24 Varšuvoje, mokėsi Krokuvos dailės akademijoje, dalyvavo dailės parodose, buvo vienu svarbiausių dailininkų grupės „Formistai“ ideologų, domėjosi estetika, meno teorija, psichoanalize (žinomiausi veikalai – „Estetikos eskizai“, „Teatras. Įvadas į Grynosios Formos teoriją teatre). Witkacy tekstuose gilinamasi į būties slėpinius, dramose siekiama atskleisti metafizinius veikėjų pojūčius. Priklausęs moderniajai XX a. I pusės kultūrai, menininkas pats kūrė ir tvirtino svarbiausius jos bruožus – principingai neigė linijinio, nuoseklaus pasakojimo tradiciją, regimosios ir jausmų tikrovės iliustravimą, psichologinį realizmą, kurį vadino „meniniu viduriavimu“. 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją, išgirdęs apie Raudonosios armijos įžengimą į Lenkiją, Witkacy nusižudė.
Witkacy vadinamas absurdo teatro pradininku; jis parašė arti keturiasdešimt dramų (tarp jų – „Mažame dvarelyje“, „Dvigalvio veršiuko metafizika“, „Beprotis ir vienuolė“, „Belzebubo sonata“, „Batsiuviai“), kurias statė ir stato žinomi Lenkijos ir kitų šalių režisieriai – tarp jų ir Tadeuszas Kantoras, ir Krystianas Lupa. Witkacy kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų; 1993-aisiais nedidelį jo „Skečą“ į lietuvių kalbą išvertė Giedrius Gabrėnas (vertimas skelbtas žurnale „Krantai“). Giedriaus Gabrėno išverstą Witkacy dramą „Mažame dvarelyje“ 1993-aisiais Panevėžio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas.
Apie Witkacy yra sukurtas lenkų režisieriaus Jaceko Koprowicziaus filmas „Mistifikacija“ (2010) – veiksmas vyksta 1969-aisiais: paaiškėja, jog Witkacy nenusižudė, o tebėra gyvas ir toliau tęsia savo aistringus ir beprotiškus eksperimentus ne tik su menu, bet ir su gyvenimu.
Parodoje – devyniolika skaitmeninių atspaudų iš originalių negatyvų, priklausančių Stefano Okołowiciziaus kolekcijai. Didesnė negatyvų dalis daryta paties Witkacy. Atspauduose – įdomios ir reikšmingos XX a. I pusės meninio gyvenimo asmenybės: menininko tėvas Stanisławas Witkiewiczius (1851–1915), rašytojas Bruno Schulzas (1892–1942), pianistas Arthuras Rubinsteinas (1887–1982), artimas Witkacy bičiulis, vienas garsiausių Lenkijos antropologų Bronisławas Malinowskis (1884–1942). Taip pat eksponuojami Józefo Głogowskio, Władysławo Jano Grabskio, Tadeuszo Langierio daryti menininko portretai ir paties Witkacy autoportretai.
Fotografijų savininkas Stefanas Okołowiczius baigė Dailės akademijos Varšuvoje Tapybos skyrių, domisi fotografija ir jos istorija, nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kolekcionuoja Witkacy fotografijas. Jo rinkiniai jau pristatyti daugelyje parodų Lenkijoje ir už jos ribų. Pirmąjį kartą didesnė šios kolekcijos dalis parodyta šiuolaikinio meno centre Trieste Contemporanea Trieste, Italijoje.
Parodos kuratoriai:
Gabriella Cardazzo (Artspace), Giuliana Carbi (Trieste Contemporanea), Helmutas Šabasevičius (Vilniaus dailės akademija).
Parodos organizatoriai:
Trieste Contemporanea, Artspace, Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.
Paroda Klaipėdos fotografijos galerijoje veiks iki 2018 m. gegužės 6 d.
Witkacy fotografijų paroda „Gražuolė ir pabaisa” yra fotografijos ir edukacinių užsiėmimo ciklo „(Ne)būtos istorijos” dalis. Projektą organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Kuratorius Darius Vaičekauskas. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.
