Retas gerbėjas patikėtų, kad atrodytų gera iš prigimties šviesiaplaukė džiazo atlikėja, kvarteto „Cappella’A“ vokalistė Kristina Jatautaitė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Čikaga“ meistriškai įkūnijusi moterų kalėjimo viršininkę Matroną Mama Morton.
„Teatro scenoje neturiu jokių tabu. Ir mano personažui jokios baimės negalioja…“,- sako du mažamečius vaikus su vyru auginanti atlikėja K.Jatautaitė. Natūralu, kad kalbame ne tik apie karjerą, bet motinystės derinimą su aktyvia vokalistės scenine veikla.
-Kaip nusprendėte dalyvauti atlikėjų į Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatro statomą miuziklą „Čikaga“ atrankoje? Gal buvote numačiusi ir norimą vaidmenį?
Kai tik sužinojau, kad Klaipėdoje bus statomas miuziklas “Čikaga” iškart nusprendžiau dalyvauti atrankoje ir tai buvo nesvarstytina. Priežastys yra kelios. Miuziklo žanras man labai artimas. Studijavau džiazo vokalą Klaipėdos universitete, o tai leidžia prisitaikyti daugelyje kitų muzikos stilių ir žanrų, kaip miuziklas.
Dar viena svarbi priežastis buvo ta, kad miuziklą statė režisierė Rūta Bunikytė. Ji režisūros meistrė, profesionalė, tad Rūtos Bunikytės vardas man asocijuojasi su aukštos kokybės ženklu. Tai žinau iš ankstesnių jos darbų, kuriuose man teko dalyvauti. Vaidmens nebuvau numačiusi, bet nuojauta kuždėjo, kad tai galėtų būti kalėjimo prižiūrėtoja Matrona Mama Morton. Ir nuojauta manęs neapgavo.
-Matrona Mama Morton iš miuziklo „Čikaga“ – kokia ji?
Mano Matrona Mama Morton yra moterų kalėjimo viršininkė – karalienė, ryški, valdinga, ypatinga, užsukusi juodų pinigų sistemėlę – paslauga už dovanelę. Niekas nevyksta be Mamos žinios kalėjime. Kuriant vaidmenį man svarbu susikurti dar daugiau aplinkybių nei apie jį yra žinoma tam, kad dar labiau įsijausčiau ir galėčiau išpildyti. Kaskart eidama į sceną be to, kad turiu techniškai viską gerai atlikti kas buvo užgalvota, atidirbta – mano galvoje sukasi vienintelė mintis – uždavinys, kad tik būtų įdomu žiūrovui. Tiek žiūrėti į mane, tiek klausytis. Ir nulipus nuo scenos, manęs ta mintis nepaleidžia – mąstau ar tikrai buvo įdomu.
-Kodėl verta pamatyti miuziklą „Čikaga“?
Negalėčiau įvardinti kam siūlyčiau pamatyti miuziklą ir kam ne. Siūlau jį pamatyti absoliučiai visiems. Visų pirma miuziklo populiarumas visame pasaulyje jau kalba pats už save: nuostabiausia muzika, įdomūs režisūriniai, choreografiniai sprendimai, kostiumai, artistai. Kiekvienas ras ko pasisemti ir išeis praturtėjusia siela.
Jei kalbėtume apie jaunesnę auditoriją, tai miuzikle yra scenų kur artistės sukasi ant stulpų ir kostiumai nėra labai dengiantys kūnus, tačiau viskas yra pateikta itin estetiškai ir delikačiai…
-Kūrėjai su susižavėjimu kalba apie miuziklo „Čikaga“ muzikos vadovą – garsų vokalo specialistą, profesorių iš Didžiosios Britanijos Dereką Barnesą. Kaip vertinate jūs?
O taip! Jis ir man paliko neišdildomą įspūdį. Jo požiūris ir pasišventimas darbui tikrai įkvepia. Jam svarbios detalės ne tik muzikoje, bet ir disciplinoje. Tai žavi ir priverčia dar labiau pasitempti. Gaila, neteko dalyvauti jo mokymuose, bet viliuosi dar bus galimybė.
-Ar „Čikaga“ pirmas Jūsų darbas teatre? Neplanuojate „sukti“ į šią sritį?
Ne, pirmasis darbas teatre buvo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytoje muzikinėje dramoje “Adata”, po to sekė miuziklas “Boni ir Klaidas”, dabar – miuziklas “Čikaga”.
Darbas teatre man vis dar, ir tikiuosi visada atrodys, labai romantiškas ir, neslėpsiu, man toks darbo modelis labai tiktų ir patiktų. Kai vyksta repeticijos teatre ar pasirodymai, visada džiaugiuosi turėdama galimybę dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kadangi man belieka pasirūpinti tik savo vaidmeniu. Visa kita yra pasirūpinta kitų – nereikia sukti galvos dėl įgarsinimo, apšvietimo, kostiumų, grimo ir t.t. Tačiau kol kas man, auginančiai du mažus vaikus ir turint dar kelias veiklas, yra priimtinesnis laisvai samdomos artistės statusas.
-Ar Jūsų sceninėje veikloje yra tabu, kurio neperžengtumėte?
Manau, kad teatro scenoje neegzistuoja jokie tabu, o kitose scenose labai svarbus renginio kontekstas ir nevalia būtų peržengti tam tikrų ribų.
-Džiazo atlikėja, kvarteto „Cappella‘A“ vokalistė, anksčiau grupės „Studija“ vokalistė, įvairiausių muzikinių projektų dalyvė. Kuri iš šių veiklų Jums svarbiausia? Kokius naujus projektus, veiklas planuojate? Kaip suspėjate, nes dauguma Jūsų veiklos sostinėje, jei neklystu?
Visos mano veiklos yra svarbios, nes muzika ir dainavimas man yra savirealizacija. Taip susidėlioja, kad vienu metu aktyviau tenka dainuoti su “Cappella’A”. Ateina metas, kai daugiau laiko skiriu tradicinei džiazo muzikai, vyksta repeticijos su dixilendo kolektyvu “Memelander”.
Pastaruoju metu verda intensyvus darbas su roko grupe “Royce”, nes greitai bus pristatyta naujausia plokštelė. Netrukus lėksiu į repeticiją su Palangos orkestru, nes ruošiame koncertinę programą, skirtą kompozitoriaus Andrew Lloyd Webber jubiliejui. Kuo labai noriu pasidžiaugti, tai ilgiausiai trunkančia veikla – dainavimas “Cappella’A”. Balandžio 1-ąją švęsime 15 metų kartu scenoje jubiliejų.
-Kaip suderinate šeimą ir darbą? Kaip atsipalaiduojate po darbų?
Šeimą ir darbą suderinti nelengva. Čia tokios svarstyklės: daugiau darbo – kenčia šeima. Ir atvirkščiai. Bet viskas įmanoma, aišku, ne be supratingos partnerystės šeimoje ir, žinoma, kai turime „aukso vertės“ senelius. Mūsų šeimos pasiekta sintezė – kai pavyksta viską suderinti – tai man suteikia daug laimės.
Po repeticijų ir darbų būnu su šeima. Pramogaujame visi kartu tiek kiek pavyksta. Džiaugiamės snieguotos žiemos malonumais, vaikštome prie jūros.
-Kokio amžiaus Jūsų vaikai? Kaip tai įtakoja pasiruošimą vaidmenims? Gal esate universali mama vienu metu gebanti atlikti keletą darbų?
Su vyru Gabrieliumi auginame ketverių metų Herkų ir vienerių metų Ievą. Besiruošiant vaidmenims ar koncertui pastaruosius ketverius metus turėdavau tikrą iššūkį – tekdavo tai daryti paslapčia, sulaukus pietų ar nakties miegelio, kadangi Herkus neleisdavo dainuoti. Būdamas kūdikis imdavo verkti, o paūgėjęs – tiesiog šokdavo ant kaklo ir šaukdavo – “nedainuok”. Visaip analizavau kodėl taip nutinka: ar jam nepatinka kaip dainuoju, ar dainos negražios, bet dainuojant linksmiausias vaikiškas daineles būdavo tas pats. Galų gale supratau, kad jis tiesiog graudinasi. Dėl šios priežasties mūsų mažąjai Ievai neteko užmigti su lopšinėmis. Bet viskas yra laikina ir sūnus visai neseniai paprašė, kad jam padainuočiau.
Esu tokia pati universali mama, kaip ir visos mamos. Mes visos galime daryti daug darbų vienu metu ir numatyti bent du žingsnius į priekį. Bet čia apie buitį. Na, o dainų, kurias atlieku miuzikle, neteko dainuoti gaminant vakarienę. Iš tiesų man reikalingas atskiras laikas ir erdvė darbų ruošai, kadangi būtina maksimali dėmesio koncentracija.
Kalbino Žaneta Skersytė
