Šiais metais „Nepatogaus kino“ programa, nagrinėjanti ir diskutuojanti aktualiomis ekologijos problemomis ir temomis pakeitė spalvą – iš tradicinės žaliosios tapo mėlynąja. Šis spalvų pokytis pabrėžia 11 – ojo festivalio aplinkosaugai skirtos programos dėmesio kryptį– Žemės vandenų temą. Opi tirpstančių ledynų problema, bebaigianti išsekti Aralo jūra bei kaip su tuo gyvena ir tvarkosi bendruomenės, tiesiogiai susijusios su šiais klimato kaitos fenomenais.
Mėlynąją programą sudaro 4 filmai, visi bus rodomi Klaipėdoje spalio 25 – 28 dienomis. Klaipėdoje, Lietuvos uostamiestyje, galbūt ir nesijaučia radikalūs klimatos kaitos ženklai, tačiau šio miesto gyventojams ekologinės vandenų problemos yra arčiau nei visai likuiai Lietuvai.
Rytojaus jūra (2015) Kazachstanas, Vokietija, 88 min.
Spalio 25 d., 18.00, Kultūros fabrikas
Aralo jūros žymėjimas žemėlapiuose ir tai, ką matome dabar, stipriai prasilenkia. Ten, kur buvo jūra, dabar matome dykumą. Rūdijančius laivus, kurie taip niekada ir nepajudės, nebent, į metalo supirktuvę. Tuštuma išsiplėtė ten, kur ankščiau tyvuliavo gyvybė ir ją tausojantis vanduo. Tikriausiai tai, kas vyksta yra viena akivaizdžiausių žmonių sukurtos pramonės įsikišimo į gamtos tvarką pasekmė.
Iš Kazachstano kilusi režisierė klajoja po šį kraštą, kuriame susiliejo Sovietinės pramonės padariniai ir post-sovietinės šalies gyvenimas šiais laikais. Katerina Suvorova per kamerą stebi vietinių gyvenimą, bandydama suprasti, ar jis taip pat „išdžiūvęs“ kaip ir Aralo jūra? Tačiau šalia nuskurdusio kraštovaizdžio, kuriame laikas tarsi sustojo, režisierė (ir žiūrovai) randa viltį. Viltį ir tikėjimą iš aplinkinių, kad galbūt rytojus geresnis. Galbūt jūra sugrįš. O tuo tarpu bendruomenė kovoja už Aralo jūros išsaugojimą. Galbūt ta „rytojaus jūra“ nėra utopija?
Sutemų choras. Paremta Davido Monacchi „Išnykimo fragmentais“ (2017) Italija, Belgija, Ekvadoras, 62 min.
Spalio 27 d., 19.00, Tema, Naujojo uosto g. 3
„Sutemų choras. Paremta Davido Monacchi „Išnykimo fragmentais““ yra viena stipriausių kada nors sukurtų dokumentinio kino patirčių. Ekoakustinio kompozitoriaus David Monacchi kelionė po atokų Ekvadoro mišką Amzonės upe, įsiklausant į autentišką gamtos balsą ir įrašant 24 valandų nepertraukiamą 3D garso takelį. Tokį autentišką takelį, kuris galėtų ateities kartoms byloti apie dinamišką ir pirmykštę gamtą, apie Amazonės miškus, kurie pasižymi itin plačia gyvybės formų įvairove. Filme Davide Monacchi įrašyti garso takeliai užpildomi kelionės kadrais, leidžiančiais pajausti tokią gyvą ir gaivališką gamtą, žmogaus rankų nepaliestą grožį, o taip pat ir verčiantį susimąstyti apie viso to trapumą ir, tikėtina, laikinumą.
„Sutemų choras. Paremta Davido Monacchi „Išnykimo fragmentais“, užfiksuoja garsą amžiams. Tačiau konfliktas kuriams iš suvokima, kad įrašuose užfiksuota tai, kas kažkada išnyks. Ši patirtis pasiekia ribą, ties kuria susilieja laikinumas ir amžinybė.
Kivalina (2016) JAV, 64 min.
Spalio 26 d., 21:00, Kultūros fabrikas.
Kartu su režisiere žiūrovui suteikiamas šansas stebėti bendruomenę, kuri yra ties išnykimo riba. Kivalina kaime, Aliaskoje, 209 kilometrai už poliarinio rato gyvena eskimų inuitų bendruomenė. Autentiškai bendruomenei klimato atšilimas itin opi problema – tirpstantys ledynai kelia vandens lygį ir tuo pačiu kėsinasi paskandinti pakrantėje įsikūrusį kaimą.
Filmas užfiksuoja ir supažindina žiūrovą su mums tokiu tolimu, bet visiškai autentišku gyvenimo būdu ir bendruomene, kuri sugebėjo išlaikyti savo protėvių papročius ir gyvenimo būdą. Filme taip pat paliečiama banginių medžioklė, nes Kivalina yra vienintelis regionas Arktyje dar tebemedžiojantis Grenlandinius banginius. Tačiau skirtingai nuo daugelio pasaulio vietų, kur šios medžioklės galima būtų išvengti dėl egizstuojančios įvairovės, Kivalino saloje tai – iš tiesų būtinybė. Vienintelis maistas salos gyventojams atgabenamas sraigtasparniais, dažniausiai tai prastos kokybės ir jokių mitybos elementų neturintys „pusfabrikačiai“.
„Kivalina“ – informatyvus ir įžvalgus filmas apie bendruomenę, išlaikiusią savo autentiškumą, tačiau, susiduriančią su miglota ateitimi.
Tulė ir Tuvalu (2014), Šveicarija, 96 min.
Spalio 28 d., 16:00, Klaipėdos Kultūros fabrikas.
Šis filmas pasirenka dvi skirtingose pasaulio kraštuose esančias salas – salą Tulę ir salą Tuvalu. Gretindamas skirtingas situacijas šiose salose režisierius kuria paradoksalų kontrastą. Tulę užsemia tirpstantis ledas, o Tuvalu yra sala, kurią kylantis jūros lygis gali greitu metu paskandinti. Abejose salose gyvena bendruomenės – jos nenori keisti savo gyvenimo būdo, dėl to atsisako minties išsikelit. Tulėje besiverčiantys banginių medžiokle vietiniai pripažįsta, jie tiesiog nežino kito būdo gyventi, tai yra vienintelis amatas, kurio juos mokė nuo mažumės. Tuvalu krantų taip pat nenori apleisti vietiniai, juk jie čia gimė ir užaugo, kaip jie gali norėti gyventi kažkur kitur.
Per kontrastus ir panašumus tarp dviejų salų, filme kuriamas naratyvas leidžiantis objektyvai susipažinti su ribinėse situacijose atsidūrusiomis bendruomenėmis bei jų santykį su jas, tiesiogine šio žodžio prasme, užplūdusias vandens lygio pakilimo dilemas.
„Nepatogus kinas“ ir šiais metais neapleidžia aplinkosaugos temų, siekdamas skleisti sąmoningumą apie vis dažniau Žemės planetą ištankančias ir vis skaudžiau pasireiškiančias klimato kaitos pasekmes. Festivalis Klaipėdoje vyks spalio 25-29 dienomis Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A) bei, „Temoje“ (Naujojo uosto g. 3). Įėjimas į visus festivalio filmus bei renginius – nuo 1 cento. Daugiau informacijos – nepatoguskinas.lt
